Lietuvos rinktinės puolėjas Darjušas Lavrinovičius vienas pirmųjų pradėjo ruoštis Europos čempionatui.
Baigęs debiutinį legionieriaus sezoną Kazanės „Uniks” ekipoje Darjušas Lavrinovičius suskubo į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą. 27 metų 212 cm ūgio puolėjas ilsėjosi maždaug mėnesį.
Pasak aukštaūgio, šiemet rinktinė gali būti tokia pat stipri kaip 2003-iaisiais, kai pavyko iškovoti Europos čempionato „auksą”. „Su Lietuvos komanda dar nesu laimėjęs medalių, – sakė D.Lavrinovičius. – Manau, tai galima padaryti šiemet.”
Didelių pokyčių nepajuto
Kalbėdamas su „Lietuvos žiniomis”, D.Lavrinovičius džiaugėsi treniruotėmis rinktinėje.
– Nors sezonas buvo gana ilgas ir sunkus, vienas pirmųjų pradėjote ruoštis Europos čempionatui.
– Planavau pradėti treniruotis liepos 9 dieną. Aš ir brolis su žmonomis bei vaikais atvykome į Palangą ir pradėjome sportuoti. Be abejo, norėjosi dar pabūti namie, daugiau pabendrauti su tėvais, bet ilsėjomės daugiau nei mėnesį, tad nekantravome pradėti ruoštis čempionatui.
– Ar pasiilgote Lietuvos rinktinės?
– Be abejo. Čia mus supa puiki atmosfera. Labai džiaugiuosi, kad esu rinktinės narys.
– Lietuvai atstovaujate ne pirmus metus. Neseniai tiek federacijoje, tiek rinktinėje įvyko nemažai pokyčių. Ar pajutote tai?
– Didelių pokyčių nepajutau. Manau, kai žmogus pradeda dirbti naują darbą, visada labiau stengiasi, nori įrodyti, kad yra geresnis už tuos, kurie buvo anksčiau. Ir kad naujas pareigas pradėjo eiti neatsitiktinai. Tikriausiai visi rinktinės žaidėjai pajuto daugiau dėmesio. Treneris Ramūnas Butautas dažnai prieina, paklausia, kaip jaučiamės, ar nieko neskauda, gal ko reikia ir panašiai.
– Ar su rinktinės treneriu teko susidurti anksčiau?
– Dar nesu buvęs R.Butauto treniruojamoje ekipoje, nežinau, kaip jis vadovauja komandai. Tačiau jau pabendravome ir man jis pasirodė labai malonus žmogus. Be to, apie jį labai gerų atsiliepimų išgirdau iš pažįstamų krepšininkų.
Ne dėl trenerio renkasi
– Ne vienus metus žaidėte komandoje ir rinktinėje, kurias treniravo Antanas Sireika. Dabar, kai atėjo naujas treneris, padėtis pasikeitė?
– Jaučiu, kad rinktinę treniruoja kitas žmogus, tačiau apie tai negalvoju. Susirinkome ne dėl trenerių, o dėl Lietuvos krepšinio. Jei komandoje nebūtų manęs, būtų kitas krepšininkas. Visi stengiasi dėl mūsų šalies. Norime, kad Lietuvos komanda iškovotų kuo daugiau pergalių.
– Prieš pasidedant treniruočių stovyklai pasitikrinote sveikatą. Ar toks išsamus medicininis patikrinimas buvo pirmas?
– Anksčiau taip pat būdavo tokių patikrinimų, bet tik tuo atveju, jei žaidėjai turėdavo nusiskundimų. Šįkart apsilankyti pas medikus buvo privalu. Net jei krepšininkui nieko neskaudėjo, vis tiek reikėjo pasitikrinti sveikatą.
Aš ir pats žinau, ką man skauda. Medicininis patikrinimas buvo naudingas tik dėl to, kad per jį man ištyrė širdies veiklą, atliko kraujo tyrimą. Dabar žinau, kokių man trūksta vitaminų.
Gydytojai pasakė, kad esu sveikas ir galiu sportuoti. Manau, jei nors vienas krepšininkas turėtų rimtesnių sveikatos sutrikimų, spauda apie tai būtų jau ne sykį parašiusi.
Vis dėlto netikiu, kad visi krepšininkai yra sveiki ir neturi jokių sveikatos trūkumų. Juk sportuojame daug metų, ir tam tikri sveikatos sutrikimai yra natūralu.
– Kaip sekasi prasidėjusios treniruotės?
– Labai gerai. Man visada patikdavo fizinio parengimo treniruotės. Kai devynis mėnesius treniruojiesi sporto salėje, norisi pabūti lauke ir pasitreniruoti gryname ore. Juk po to ir vėl grįšime į krepšinio aikštelę. Naujam treneriui Virginijui Mikalauskui, kaip ir Aleksandrui Kosauskui, netrūksta išmonės, jis pasiūlo įvairių naujų ir įdomių pratimų, todėl treniruotis nepabosta.
Trokšta keršto
– Kaip manote, ar šiais metais rinktinė gali būti tokia pat stipri kaip 2003-iaisiais?
– Manau, gali. Viskas priklausys nuo to, kas susirinks į komandą ir ar visi būsime sveiki. Jei dirbsime išvien, pasieksime gerų rezultatų. Dar nežinia, kaip sukomplektuota komanda vyks į Ispaniją, todėl labai sunku nuspėti, kaip mums seksis.
Svarbiausia, kad nepatirtume traumų ir būtume sveiki. Šiais metais į rinktinę susirinks puikūs bendro tikslo siekiantys žmonės. Manau, kad galime daug.
– Kurias rinktines Europos čempionate vadintumėte favoritėmis?
– Dar neaišku, kokios sudėties bus varžovų rinktinės, tačiau pastaraisiais metais labai pajėgios būna Graikijos ir Ispanijos nacionalinės komandos. Kiek žinau, į daugelį Europos rinktinių pakviesti stipriausi šalių krepšininkai, tačiau ar visi atvažiuos, neaišku.
– Ar yra komandų, su kuriomis labai norėtųsi sužaisti Europos čempionate?
– Manau, kad dar turime nesuvestų sąskaitų su Turkijos rinktine. Gal jau būčiau tą Turkiją pamiršęs, bet visi klausinėja ir neduoda ramybės. Sakiau, jei tektų ir vėl žaisti su turkais, reikėtų duoti jiems į kaulus mažiausiai 20 taškų skirtumu, kad tos šnekos kiek aprimtų.
Drauge su broliu geriau
– Praėjusį sezoną debiutavote kaip legionierius. Kaip vertinate sezoną Rusijoje?
– Džiaugiuosi, kad žaidžiau vienoje komandoje su broliu Kšyštofu. Sezonas nebuvo lengvas, tačiau – sėkmingas. Mūsų komandai šiek tiek nepasisekė ULEB taurės turnyro pusfinalyje, o Rusijos pirmenybėse tapome vicečempionai.
– Lietuvos rinktinėje žaisite su broliu, kuris kitą sezoną rungtyniaus su Rimantu Kaukėnu Sienos „Montepaschi” klube. Negaila išsiskirti?
– Ne viskas priklauso nuo mūsų norų. Labai norėjome žaisti kartu ir, tikiuosi, dar rungtyniausime vienoje komandoje ateityje. Ilgai svarstėme ir nutarėme, kad Kšyštofui jau laikas palikti Kazanės „Uniks” ekipą.
– Spaudoje pasirodė pranešimų, kad po metų ir jūs kelsitės į Sienos komandą?
– Tai vienas iš variantų, o kaip bus, matysime. Bent mažiausia tikimybė po metų žaisti kartu išlieka, tačiau neaišku, ką apie tai mano „Montepaschi” komanda. Be abejo, norėtųsi rungtyniauti kartu su Kšyštofu.