Rusija, pareiškusi, jog pasitraukia iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (ĮGES), pasak mūsų vadovų, parodė tik tiek, kad „jai trūksta geranoriškumo”.
Ką gi. Gal ir taip. Tada ir apie A.Hitlerio sprendimą kadaise remilitarizuoti Reino sritį galima pasakyti tiek pat. Buvo „kiek negeranoriškas” – ruošėsi „kiek negeranoriškoms” ofenzyvoms prieš kaimynus.
Jei jau kalbėsime apie argumentacijos logiką, Rusija tiesiog rado dingstį. 1990-aisiais pasirašyta sutartis, kurią pati Rusija ratifikavo tik 2004 metais, buvo – jos pageidavimu – specialiai pataisyta 1999-aisiais. Maskvai buvo maloningai leista dislokuoti papildomus dalinius Šiaurės Kaukaze. Suprantama. Antrajai čečėnų tautos genocido fazei reikėjo pajėgumų.
Mainais už šį „cart blanche” reikalauta palikti ramybėje faktiškai okupuotą dalį Moldovos ir išsinešdinti iš Gruzijos. Tai buvo pažadėta, nes dvi minėtos šalys sutarties niekaip nenorėjo ratifikuoti, kol tai nepadaryta. Minėdama klastingų Vakarų sąjungininkų atsisakymą ratifikuoti sutartį, Rusija linkusi pamiršti, ko nevykdo pati. Pasitraukdama iš sutarties (tiksliau – ją sulaužydama, nes liaujasi vykdyti įsipareigojimus net nepraėjus 150-iai dienų, kaip to reikalauja pats dokumentas), Maskva palieka nesitraukiančią Baltarusiją. Karinę sąjungininkę, kuri ir toliau galės inspektuoti kaimynus, kitaip nei Vakarai Rusijoje, kur sutartis nebegalios.
Labiausiai Rusiją erzina kitkas ir jos siekiai visai kiti. Visų pirma Kremliaus šeimininkams vis aršiau ir įžūliau siekiant revizuoti istoriją ir peržiūrėti šaltojo karo rezultatus, perrašant vadovėlius, nurodinėjant kaimynams, kokie paminklai kur turi stovėti, kurstant riaušes ir vykdant barbarišką energetinį šantažą, reikia pašalinti kliūtis. Reikia žūtbūt neleisti bet kokių JAV ir NATO pajėgų dislokacijos Rytų Europoje, kurią ji – sakykime tiesiai ir šviesiai – ketina vėl, pasitaikius progai, užgrobti.
Kol kas pasitenkinama strateginių institucijų užvaldymu (kur sekasi gerai, kaip Lietuvoj), įtakos stiprinimu, kur sunkiau (kaip kokioj Čekijoj ar Vengrijoj) – per korupciją, energetiką, „penktąją koloną” (Estija).
Iki pat atvirų ultimatumų bei karų ir ponas Schiklegruberis visada sakė esąs tik už taiką. Pagaliau ir Maskva skelbėsi esanti Lietuvos draugė iki pat ultimatumų 1939-1940 metais, viešai negrasino ir Afganistanui prieš 1979-ųjų invaziją. Susiduriame su valstybe, kurios pasirašytos sutartys, deklaruoti įsipareigojimai, draugiškos šypsenos nieko nereiškia.
Tai, kad Vokietijos užsienio reikalų ministrui vaidenasi Europos Sąjungos naujokių kliūtys draugystei su Rusija, dar suprantama. Vokietija dar turi pakankamai priežasčių jaustis saugi. Daug įdomiau, kad mūsų užsienio politikos kalviai, kurie mėgsta pabrėžti savo laimėjimus ir genialumą, teįmato „geranoriškumo stoką” ir „apgailestauja”. Juk esam paribio šalis. Dar visai neseniai – prieš savaitę – net apgailestauti nematyta dėl ko.
Premjeras tarptautinėje konferencijoje gyrėsi, kaip gerai sekasi pragmatiškai draugauti, sugyventi ir bendradarbiauti. Netgi baudėsi visus pamokyti. Kita vertus, tai nestebina, nes viena tautos strategų karta jau parodė pavyzdį, kaip reikia ilgai draugavus ir pragmatiškai sugyvenus bristi per upeliukus ir ridentis po užkardais į tą pačią Vokietiją. Šių dienų strategų įdirbis, „po antklode” proteguojant kokį nors 2K gal leistų „oriai” pasitraukti pasinaudojant tranzitiniu transportu, tad – šiuo požiūriu – nuveikta gal ir nemažai.
Ta proga tenoriu priminti vieną Lietuvos ordino laureatą. Jam, aišku, toli iki tokių – tautų ir Albinų draugystei nusipelniusių personų kaip Vladimiras Jakuninas, bet gal man bus atleista. Z.Brzezinskis prieš gerą dešimtį metų rašė: „Skirtingai nei komunizmas ar nacizmas, rusiškasis fašizmas reikštųsi per autoritarizmą, o ne totalitarizmą, per šovinizmą, o ne ideologiją, per etatizmą, o ne kolektyvizmą. Greičiau tai būtų praktinis fašizmas… Fašistinio fenikso reinkarnacija Rusijoje būtų ne tik didžiausia istorijos ironija. Fašizmas užkrečiamas, tad naujoji jo forma taip pat mestų kerštingą iššūkį tarptautinio bendradarbiavimo pastangoms.”