Darbo grupės, kuri derėsis dėl naujos atominės elektrinės statybos, nariu tapus Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojui Dariui Jurgelevičiui, kai kurie šalies parlamentarai prabilo apie toliau stiprėjančią „valstybininkų” įtaką, virstančią įžūlumu ir nebaudžiamumu.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius, komentuodamas VSD skandale linksniuoto Dariaus Jurgelevičiaus skyrimą į specialią darbo grupę, pabrėžė, kad situacija visiškai nenormali.
Neleis tyčiotis
„Pirma, VSD veiklos tyrimo išvadose nurodyta, kad šis pareigūnas buvo neteisėtai perkeltas iš Užsienio reikalų ministerijos į VSD ir neteisėtai gauna priedą už diplomatinį rangą. Antra, jis departamente kuruoja ar bent turi kuruoti tarptautinius ryšius, o ne ekonomikos ar energetikos klausimus, kurių visiškai neišmano”, – piktinosi A.Matulevičius.
Pasak jo, šis paskyrimas dar kartą įrodo, kad „valstybininkai” ir toliau veikia lyg niekur nieko. „Tačiau ir mes rankų nesudėsime, neleisime toliau klestėti cinizmui”, – pabrėžė parlamentaras. Jis žadėjo, kad Seimo rudens sesijos pradžioje bus svarstomas klausimas dėl D.Jurgelevičiaus tinkamumo eiti pareigas.
Potencialus jaunuolis
Darbo grupės vadovo, premjero patarėjo ekonomikos klausimais Sauliaus Spėčiaus visiškai nesujaudino tokie A.Matulevičiaus ketinimai. Pasak patarėjo, D.Jurgelevičius yra labai kvalifikuotas, turintis patirties dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose specialistas, darbo grupės veiklai suteikiantis papildomo potencialo. Nei ekonomisto, nei energetiko patirtis šios darbo grupės veikloje esą visiškai nebūtina. D.Jurgelevičius būsiąs atsakingas už tarptautinio projekto tarpvalstybinius ryšius.
Paklaustas, kieno iniciatyva į grupės veiklą buvo įtrauktas būtent šis VSD pareigūnas, A.Spėčius patikino, kad grupę sudarė asmeniškai premjeras Gediminas Kirkilas.
Praeitį prisimenant
Bene labiausiai D.Jurgelevičius išgarsėjo pernai, kai praėjus vos kelioms dienoms po saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties pareiškė: „Jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, tai ten išlįs tokių momentų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės. Manau, kad kažkas nori padaryti didžiulį šou. Bet rezultatas, manau, bus nuviliantis. Deja”. Paklaustas, ką turi galvoje, D.Jurgelevičius tąsyk reikšmingai atsakė: „Pamatysite…”
Tolesni įvykiai visiškai patvirtino D.Jurgelevičiaus žodžius. Per V.Pociūno žūties ikiteisminį tyrimą šiurkščiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodeksą iš VSD vadovų kabinetų buvo platinama informacija, kuria buvo mėginta sukompromituoti velionį.
Pirmosios viešos užuominos apie D.Jurgelevičių, tuometinį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentą, aptinkamos jau 1987 metais. Laikraščio „Komjaunimo tiesa” (1987 09 02) rubrikoje „Laikas ir tavo pozicija” buvo kone kasdien smerkiami pirmojo antisovietinio mitingo, vykusio prie Adomo Mickevičiaus paminklo, dalyviai. Smerkė visų visuomenės sluoksnių atstovai – darbininkai ir valstiečiai, kūrybinė inteligentija ir studentija.
Minėtos rubrikos straipsnyje „Atkirtis” rašoma: „Daugiau kaip savaitė prabėgo nuo rugpjūčio 23-iosios sekmadienio, kai Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo įvyko provokacinė sueiga, kuri, kaip ir reikėjo tikėtis, nerado atgarsio nei dorai, blaiviai mąstančiųjų protuose, nei širdyse. Atvirai sueigos tikslus, provokatorių iš užjūrio bei vietos „Lietuvos vaduotojų” užmačias pasmerkė darbininkai, besimokantis jaunimas, inteligentai. Redakcijos pašte ir šiandien gausu tokių laiškų.
„Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-iosios sueigą, – rašė Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto Teisės fakulteto studentas D.Jurgelevičius. – Demonstracija – tai didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas – apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir viešumą. Vakaruose tikėjosi, jog vadinamieji „kovotojai už Lietuvos laisvę” susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas. To tikrai nesitikėjo Vakarų masinės informacijos reporteriai. Kur tai matyta, kad Tarybų Sąjungoje vyktų antitarybinė akcija? Manom, tokios mintys užplūdo juos, kai jie pamatė visa tai. Bet dar labiau jie nuliūdo, kai paaiškėjo, – liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms. Tai liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius. Taigi viešumo politika, kuri dabar yra mūsų gyvenimo kasdienybė, įrodė savo privalumus ir jėgą.”
Premjeras G.Kirkilas pasiekė cinizmo viršūnę skirdamas į atominės elektrinės statybos darbo grupę D.Jurgelevičių, kuris nuolat minimas pulkininko V.Pociūno tremties į Baltarusiją istorijoje. V.Pociūnas išguitas iš VSD pirmiausia buvo dėl pernelyg uolaus įsigilinimo į energetikos projektus.