Lietuvoje vis labiau populiarėjanti povandeninė medžioklė kelia prieštaringų nuomonių: kai kam tai atrodo paprasčiausias žuvų žudymas neįdedant didesnių pastangų, o kai kam – ne tik įdomesnis mėgėjiškos żvejybos būdas, bet ir sunkus meistriškumo bei jėgų reikalaujantis užsiėmimas su savo niuansais ir gudrybėmis.
Manoma, kad būdamas po vandeniu žuvų medžiotojas turi didžiulį pranašumą palyginti su įprastais žvejais mėgėjais – jis gali matyti żuvį, todėl jam itin paprasta pagauti laimikį. Žvejams tai oras keičiasi, tai slėgis šokinėja ar šiaip nekimba – ne sezonas, o štai povandeninis medžiotojas esą įžengia į Neptūno karalystę kaip į kokią parduotuvę ir pasiima kokios nori bei kiek nori žuvies… Tačiau tokios nuomonės šalininkai pamiršta, kad medžioti po vandeniu nėra taip jau paprasta.
Sunkumai ir rizika
Pasak povandenine medžiokle jau nemažai metų užsiimančio klaipėdiečio Dmitrijaus, tai galima daryti tikrai ne bet kur ir ne bet kada. Pirma, šiuo metu Lietuvoje tėra 11 įstatymais nustatytų tam leistinų vietų (valstybiniai ežerai ir Baltijos jūros priekrantė), antra, sąlygas diktuoja ir pati gamta: drumstas vanduo, ledas…
„Po vandeniu medžioti galima nuo pavasario iki žiemos, o jei nėra didelių šalčių, ledo, ir žiemą. Galbūt geriausia pavasarį, kai vanduo nežydi, o jo temperatūra 10-15 laipsnių šilumos. Gana dažnai medžioklė sunkinama nepakankamo vandens skaidrumo. Tarkim, Baltijos jūroje matomumas kartais siekia 5-6 metrus, kartais – tik vieną. Taigi esant drumstam vandeniui paprasto žvejo darbas gali būti kur kas vaisingesnis nei povandenininko”, – aiškino Dmitrijus.
Pasak jo, medžiotojas vidutiniškai vandenyje praleidžia 2-3 valandas su išnirimais įkvėpti, o kai kurie net 5-6, neretai jis neria gana giliai – slėgis, deguonies trūkumas, didesnis organizmo šilumos sueikvojimas, raumenų darbas reikalauja nemažų pastangų. Be šių fizinių ir fiziologinių sunkumų, pats medžioklės po vandeniu procesas reikalauja meistriškumo ir jėgos. „O štai paprastas žvejys tuo metu sėdi atsipalaidavęs krante ir gurkšnodamas alutį stebi plūdę. Taigi, manau, kad povandenininko sumedžiota žuvis yra visiškai užsitarnauta. Apskritai tai labai skirtingi žvejybos būdai, tad negalima sakyti, kad vienaip ar kitaip yra lengviau”, – įsitikinęs Dmitrijus.
Paprastai Baltijos jūros priekrantėje povandeniniai medžiotojai apsilanko gegužės birželio mėnesiais, kai vanduo kiek įšyla ir yra otų bei plekšnių
Prie sunkumų jis priskiria ir riziką būnant po vandeniu. „Plaukdamas gali netyčia užkliūti ir susižeisti už įvairių ant vandens telkinio dugno susikaupusių šiukšlių, šakų, augalijos, taip pat – ‘f5sipainioti į žvejų paliktus tinklus. Be to, gana pavojinga nardyti, jei kostiumas neatitinka esamų temperatūros sąlygų.”
Negėda ir be laimikio
„Dar vienas iš pavojų – žvejai. Juos galima skirstyti į dvi kategorijas: vieni geranoriškai žiūri į povandeninius medžiotojus, klausinėja, ar yra čia žuvies ir kur, kiti – pyksta, reiškia nepasitenkinimą, neva žuvis jiems baidai. Prisimenu, kai kartą su bičiuliu medžiojome viename ežere prie Vilniaus, įpykę žvejai nuo kranto ėmė mėtyti į jį pagalius”, – pasakoja netradicinės žvejybos mėgėjas.
Beje, gana paplitusi nuomonė, kad povandeniniai medžiotojai prišaudo krūvas žuvų ir šitaip masiškai naikina gamtos resursus. Vis dėlto, povandenininkų teigimu, jie laikosi tų pačių Mėgėjiškos žūklės taisyklių bei specialiai povandeninei medžioklei skirtų punktų, perka tuos pačius leidimus, tik tiek, kad vandens telkinių medžiotojams nepalyginamai mažiau, ir šaudo jie tik dideles žuvis. O kiaurus metus bet kokiu oru ežeruose, jūroje, upėse žvejojanti milijoninė paprastų żvejų armija neretai traukia viską, kas tik kimba.
Povandeniniai medžiotojai tvirtina, kad naudojantis tik kauke ir vamzdeliu, ne taip jau paprasta surasti ir priplaukti prie žuvies, tad toli gražu ne kiekvieną kartą panėrę ką nors nušauna.
Pasak Dmitrijaus, po vandeniu žuvis atrodo didesnė nei iš tiesų yra, tačiau jau turintis patirties žmogus gali nustatyti jos svorį ganėtinai tiksliai. „Aš pats stengiuosi nešauti į mažesnę nei kilogramas żuvį, o didžiausias mano laimikis – 7,5 kg lydeka. Tiesą sakant, gerbiantis save medžiotojas nesigėdija iš vandens išlipti be nieko, jei nesutiko verto egzemplioriaus. Tikras povandenininkas drauge yra ir stebėtojas, besigrožintis vandenų pasauliu bei besirūpinantis juo. Todėl paskutiniu metu labai pamėgau povandeninį fotografavimą.”
Vienas iš povandeninės medžioklės būdų – ne plaukiojant ieškoti žuvies, o tykoti jos įsitaisius vienoje vietoje sulaikius kvėpavimą.
Povandeninio medžiotojo ekipuotė – tai kostiumas, kuris, beje skiriasi nuo skirto paprasčiausiai nardyti (yra elastingesnis, patogesnis judėti), kaukė, vamzdelis, specialus šautuvas, diržas su svarmenimis ir ‘f5taisas, ant kurio veriamos žuvys. „Jokių oro balionų ar kitos kvėpavimą palaikančios įrangos. Pirmiausia tai draudžia LR nustatytos taisyklės, o antra, ką aš visiškai palaikau, prieštarauja moralinėms ir etinėms normoms. Mat pastačius medžiotoją ir žuvį į praktiškai vienodą padėtį ir sąlygas, medžioklė virstų paprasčiausiu żuvų žudymu”, – tvirtina Dmitrijus.
Pasak jo, pasitreniravus, kvėpavimo sulaikymo visiškai pakanka sumedžioti žuviai, jei jos, aišku, tame telkinyje apskritai yra. „Standartinis mano vieno panėrimo laikas – 1-1,30 min., o nejudėdamas galiu išbūti daugiau nei 3 minutes. Beje, po vandeniu laikas suvokiamas kitaip – viena minutė atrodo labai netrumpas laiko tarpas, per kurį visiškai įmanoma aptikti ir nušauti žuvį.”
Vaikino teigimu, medžioklė gėluose vandenyse ir jūroje gerokai skiriasi: kitas gylis, matomumas, ekipuotė… „Jūroje paprastai naudojamas ne trumpas pneumatinis šautuvas, o metro ar net ilgesnis arbaletas. Taip pat būtina turėti signalinę bują, kuri yra signalas vandens transportui, jog ‘dfia esama medžiotojo, ir drauge jam yra pagalbinė priemonė, prie kurios galima prikabinti papildomą šautuvą bei sugautą žuvį.
Kartais jūroje galima pamedžioti gana rezultatyviai, tačiau vandens skaidrumas labai jau kaprizingas – daug kas priklauso nuo srovės, vėjo krypties ir kitų sąlygų. Paprastai Baltijos priekrantėje medžiojame gegužės birželio mėnesiais, kai vanduo kiek įšyla ir yra otų bei plekšnių. Kartais galima sumedžioti menkių ir ungurių, bet tam reikia daugiau įgūdžių. Na, o ežeruose tenka giliau nerti, be to, reikia żinoti vietas, kuriose būna žuvies”, – pasakoja žuvų medžiotojas.
Klaipėdiečiams – sudėtingiau
Dmitrijaus žiniomis, povandeninė medžioklė Lietuvoje gana aktyviai populiarėja – atsirado netgi specialios parduotuvės, kuriose galima rasti visą reikiamą ir puikios kokybės įrangą, o Vilniuje neseniai ‘f5kurtas povandeninių medžiotojų klubas „Deepness”.
Žinia, šiuo metu Mėgėjiškos žūklės taisyklės leidžia povandeninę žūklę 11-oje Lietuvos vandens telkinių bei suteikia galimybę tai daryti kai kuriuose nuomojamuose ežeruose ar tvenkiniuose. „Apskritai ši tvarka tenkina, nors, žinoma, galėtų būti ir daugiau leistinų vietų. Tačiau palyginti su situacija Latvijoje ir Estijoje, kur povandeninė medžioklė leidžiama kur kas mažiau telkinių, tai tikrai nėra ko skųstis”, – tikina Dmitrijus.
Klaipėdietis pripažįsta, jog bėda yra tai, kad artimiausias vandens telkinys Lietuvoje, kur leidžiama povandeninė medžioklė, be Baltijos jūros, yra už 200 km esantis Vištyčio ežeras, o kiti – dar toliau.
Na, o Vokietijoje toks žvejybos būdas apskritai griežtai draudžiamas – už tokį užsiėmimą gresia tūkstančiais eurų matuojamos baudos ir net ilgalaikis pasisvečiavimas už grotų. Prie Vokietijos prisideda ir Austrija, Šveicarija, Olandija bei Švedija. Jūrose medžioti drąsiai galima Turkijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Norvegijoje, Lenkijoje (pastarojoje leidžiama povandeninė medžioklė ir gėluose vandenyse).