Virgilijus Alekna, efektingai laimėjęs 10-ojo pasaulio lengvosios atletikos čempionato aukso medalį, išeidamas iš Helsinkio olimpinio stadiono gerokai ilgiau užtruko sporto korespondentų apsuptyje nei prieš dvejus metus Paryžiuje, kur pirmą kartą tapo planetos čempionu.
Šį kartą pajėgiausio disko metiko įspūdžių ir komentarų pageidavo ne vien Lietuvos, bet ir „Eurosport” kanalo, taip pat Suomijos, Rusijos, Estijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Izraelio žiniasklaidos atstovai.
„Ar tikrai aš kažkuo nustebinau?” – tarė disko metikas, pasirašęs dešimtis autografų ir nusifotografavęs su keliais sporto aistruoliais, nežinia kokiu būdu prasmukusiais į budriai saugomą zoną ir pasveikinusiais jį iškovojus įspūdingą pergalę.
Sunki pergalė – brangiausia
– Šis medalis man ypač brangus ir svarbus, nes labai sunkiai iškovotas, – pabrėžė V.Alekna, atsakydamas į „Kauno dienos” korespondento klausimą apie Helsinkyje pelnyto apdovanojimo išskirtinumą. – Iš tikrųjų buvo sunku. Pirmieji mano metimai nepavyko. O aš jaučiau, kad jei finalo pradžioje nepasieksiu gero rezultato, tuomet tolesnė kova klostysis sudėtingiau.
Taip ir įvyko. Paaiškėjo, kad daugiausiai jėgų prireiks varžybų pabaigoje ir privalėjau jų rasti. Ką gi – radau, bet lemiamam metimui atidaviau visas, kiek turėjau.
– Kokią taktiką buvote parengęs finalui?
– Norėjau pirmaisiais metimais pasiekti 70 metrų ribą. Nepasisekė, nors šį sezoną geriausius rezultatus man lėmė antrasis arba trečiasis, o kartais – ketvirtasis arba penktasis bandymai. Šį kartą sėkmingiausias buvo paskutinis. Tai man – pirmasis atvejis tokio lygio varžybose.
Skubotas varžovo triumfas nesutrikdė
– Kaip jautėtės, kai Gerdas Kanteris numetė diską 68 m 57 cm ir, nesulaukęs varžybų pabaigos, pradėjo triumfuoti?
– Žinojau, kad jis gali pasiekti aukštą rezultatą ir to tikėjausi, tad nenustebau. Neslėpsiu, man ramybės tai nesuteikė, greičiau – atvirkščiai. Kita vertus, ne viskas buvo baigta. Jaučiau, jog turėčiau Gerdą aplenkti.
– Iš kovos dėl apdovanojimų anksčiau, nei tikėtasi, pasitraukė olimpinis vicečempionas vengras Zoltanas Kovagas, penkiskart pasaulio čempionas vokietis Larsas Rydelis, nors ir Jūs prognozavote, kad jie bus tarp pagrindinių pretendentų į prizines vietas. Kaip manote, kodėl jiems nepasisekė?
– Neabejoju, kad šie vyrai labai rimtai rengėsi čempionatui, tačiau tikriausiai palūžo psichologiškai. Įtampa iš tikrųjų buvo didelė.
Atsigriebė už seną nesėkmę
– Finale varžėsi po du estus, amerikiečius, vokiečius. Greta Jūsų reiktų antrojo lietuvio?
– Be abejonės. Ypač tokiose varžybose.
– Vykdamas į Helsinkį sakėte, jog norėsite atsigriebti už seną nesėkmę šiame mieste, kai 1994 metais vykusiame Europos čempionate neįveikėte atrankos barjero.
– Tai buvo mano pirmosios stambios varžybos. Prisimenu, kad tuomet didelį įspūdį paliko olimpinis stadionas, tačiau debiutavau jame nekaip. Dabar nubraukiau nuo anuomet užimtos pozicijos antrąjį skaičių ir liko vienetas…
– Stadione Estijos atletus palaikė keliolika kartų didesnis būrys sirgalių nei Jus. Ar girdėjote saviškius?
– Žinoma. Geriausiai ir garsiausiai – po paskutinio metimo.
Estų lyderis pagerbė lietuvį
Apie kolegiškus ryšius su Estijos sportininkais V.Aleknai teko pasakoti ne vieną kartą.
Lietuvis dažnai kartu treniruojasi su savo geru bičiuliu Aleksandru Tamertu, o estų lengvaatlečiai neatsisako atvykti į Lietuvą, kai varžybas organizuoja Virgilijus.
Po kvalifikacinių varžybų mūsų šalies disko metiką ilgiausiai kamantinėjo Estijos televizijos kompanijų korespondentai.
Pasibaigus finalui grupė Izraelio žurnalistų domėjosi, ar V.Alekna savo patarimais nepadeda ir G.Kanteriui.
Čempionas tai paneigė, juolab kad Gerdas dirba su kitu treneriu.
Vis dėlto netrukus to paties pasiteiravo ir vieno britų dienraščio korespondentas.
Oficialios spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo disko metimo varžybų prizininkai, organizatoriai sutriko, kai paaiškėjo, jog nėra nė vieno vertėjo, mokančio lietuvių arba rusų kalbą. Suomius išgelbėjo G.Kanteris, pakvietęs pagalbon draugą, kuris išvertė V.Aleknos komentarus.
„Man didelė garbė stovėti prizininkų trejete greta Aleknos”, – pareiškė septyneriais metais už lietuvį jaunesnis G.Kanteris.
Trūksta tik Europos aukso
Pasaulio čempionatas Helsinkyje – šeštasis V.Aleknos sportinėje karjeroje ir ketvirtasis, kuriame jis iškovojo medalį.
Iki šiol aukso apdovanojimą Lietuvos disko metikas buvo pelnęs 2003 m. Paryžiuje (Prancūzija), sidabro – 2001 m. Edmontone (Kanada) ir 1997 m. Atėnuose (Graikija).
Be to, lietuvis – Sidnėjaus (2000 m.) ir Atėnų (2004 m.) olimpinių žaidynių čempionas, Tarptautinės lengvosios atletikos asociacijų federacijos (IAAF) „Grand Prix” finalinių varžybų nugalėtojas (2001 m. Melburne, Australijoje, ir 2003 m. Monake), IAAF pasaulio taurės laimėtojas (1998 m. Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje).
V.Aleknos trofėjų kolekcijoje kol kas nėra tik Europos čempiono titulo: 1998 m. Budapešte (Vengrija) jis iškovojo bronzą, o 2002 m. Miunchene (Vokietija) – sidabrą.
Pergalė Helsinkyje mūsų disko metikui – 15-oji iš eilės (įskaitant dvejas paskutines 2004 m. varžybas ir visas trylika – šio sezono).
Sezoną baigs Jurbarke
V.Alekna turės tik kelias dienas poilsio. Jau rugpjūčio 16 d. jis išmėgins jėgas Europos lengvosios atletikos asociacijos (EAA) varžybose Estijoje „Tallinn 2005”.
Po to 19 d. mėtys diską Ciūriche (Šveicarija), kur vyks IAAF „Auksinės lygos” ketvirtasis etapas „Weltklasse Zurich”, o 21 d. – Šefilde (Didžioji Britanija), IAAF „Super Grand Prix” aštuntajame etape.
Rugsėjo 9-10 d. Monake bus surengtas IAAF „Grand Prix” finalas.
Sezoną dukart olimpinis ir pasaulio čempionas baigs tradiciškai – tarptautinėmis varžybomis Jurbarke.
„Šiemet jos bus dar įspūdingesnės, nes žada atvykti daugiau pajėgių lengvaatlečių, tarp jų – ir disko metikų”, – sakė V.Alekna.
Romas Poderys
myliu V.Alekną. jis nuostabus, fantastiškas.