Ekstremalai nesunkiai įveikia pavojingas kliūtis – tvoras, stogus ir net sienas. „Nėra ribų ir sienų. Jas mes nusibrėžiame patys”, – pasakytų kiekvienas laisvo bėgiojimo, arba jaunimo judėjimo „parkour” mėgėjas.
Kam eiti aplinkui, kai gali tiesiai? Prašokti sienas, tvoras, perlipti stogus ir atlikti tai su katinišku grakštumu. Visa tai judesio menas – „parkour”.
Užgimė Prancūzijoje
„Le Parkour”, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „kliūčių ruožas”. Ekstremalus miesto sportas „parkour”, o angliškai – „freerunning” (laisvas bėgiojimas), atsirado prieš dvidešimt metų Prancūzijoje.
Tai nenutrūkstamas judėjimas, šokinėjimas, įvairių akrobatinių triukų atlikimas išnaudojant kiekvieną pasitaikiusią kliūtį. Viskas prasidėjo nuo to, kad Davidas Belis, Sebastianas Fukanas ir jų draugai sumastė išnaudoti akrobatikos ir rytų kovos menų derinį tiesiog gatvėje.
Taip gimė tikras judesio menas, pritaikytas dabartinei žmonių aplinkai – miestui. Davidas Belis sako: „Savo menu mes siekiame, kad žmonės suprastų, ką reiškia judėti.”
Tie, kurie užsiiminėja „parkour”, vadinami „treiseriai”. Išvertus prancūzišką žodį „traceur” į lietuvių kalbą, jo reikšmė būtų tokia: „žmogus, atveriantis naujus kelius”.
„Treiserių” kalbą sudėtinga suprasti paprastam žmogui. Kiekvienas judesys turi savo pavadinimą, dažniausiai anglišką. Tai „blind jump” arba aklas šuolis, „cat Leap” arba šuolis ant sienos, „roll” – kūlverstis per petį, „drop” – paprastas šuolis iš didelio aukščio, „cat to cat” – šuolis nuo vienos sienos ant kitos, „front flip” – salto į priekį, „wall flip”- salto atgal su atsispyrimu nuo sienos, „tik-tak” – atsistūmimas nuo įvairių plokštumų, ir daugelis kitų triukų.
Daug nekainuoja
Lietuvoje „parkouras” išpopuliarėjo 2004 m. Oficialus šio sporto klubas yra tik vienas – Vilniuje. „Parkour” mėgėjams svarbu ne tik išbandyti save, padaryti kuo sudėtingesnius triukus, bet ir atlikti viską grakščiai, estetiškai.
Praeiviams „treiseriai” kelia nuostabą ir susižavėjimą. Tai nebrangus sportas. Jam užtenka tik patogių rūbų, avalynės ir didelio noro išbandyti savo galimybes, baimės ribas, jas įveikti, nes, kaip sako „parkour” gerbėjai: „Tai tik baimė. Ji praeina.”
Dar tik pusmetį „parkour” užsiimantys klaipėdiečiai Igoris Jevlanovas, Aleksandras Pilipenka ir Dmitrijus Karelovas mano, kad tai ne sportas, o gyvenimo būdas, mąstymas.
Judesio menu jie susidomėjo pamatę internete vaizdo klipus su atliekamais triukais. Pabandė pakartoti matytus judesius.
Iš pradžių vaikinai treniruodavosi paplūdimyje, kur mažesnė galimybė susižaloti, vėliau viską pakartodavo ant žolės. Taip treniruodavosi, kol išmoktus judesius galėdavo pritaikyti mieste.
„Reikia labai savimi pasitikėti. Negali bijoti, o jei bijai, nori nugalėti savo baimę. Ir taip bandai nušokti vis nuo aukštesnės kliūties. Ribų čia nėra. Tik žmonės užsibrėžia sau ribas ir sienas, o mums jos neegzistuoja”, – kalbėjo dar tik penkiolikos metų Igoris.
„Parkour” filosofija – tai ne tik miestas be neįveikiamų kliūčių, bet ir gyvenimas. Tai supratimas, kad tavo laisvi judesiai suteikia laisvę ir mintims.
Laipioja stogais
Paklaustas, ar daug jau moka triukų, Igoris sakė: „Dar ne tiek, kiek norėčiau. Geriausiai iš mūsų moka Aleksandras. Jis nebijo, pasitiki savimi, todėl taip gerai viskas ir išeina.”
Vaikinai jau bandė nušokti maždaug nuo trijų keturių metrų aukščio, atlieka įvairius salto, kitus triukus, kaip katės laipioja miesto sienomis ir kai kuriais stogais.
Vaikinai tvirtino, kad „parkour” nėra pavojingas. Nors traumų taip pat neišvengsi.
Dmitrijus buvo patyręs rimčiausią traumą. Jam skilo stuburas.
„Bet tada supratau savo klaidas”, – prisimena Dmitrijus. Po šio įvykio vaikino tėvai nenorėjo, kad sūnus vėl karstytųsi stogais, bet pats Dmitrijus tvirtino, kad nieko čia nepakeisi. Jam patinka šis užsiėmimas ir neketina jo mesti.
„Parkour” užsidegę vaikinai pasakojo, kad šis sportas labai praverčia automobilių užgrūstame mieste.
„Jeigu kur nors skubame, nevažiuojame viešuoju transportu. Daug greičiau eiti tiesiog tiesiai, įveikiant kliūtis. Kartą su draugu lažinomės, kuris greičiau atsiras sutartoje vietoje. Nors jis važiavo motoroleriu, aš vis tiek jį aplenkiau”, – gyrėsi Igoris. Jo draugai pritarė, kad dabar, kai uždarytas Biržos tiltas Klaipėdoje, jie eidami senamiesčiu tikrai atsiranda greičiau reikiamoje vietoje nei autobusai.
Lavina fantaziją
Šis sportas nuo kitų skiriasi tuo, kad varžybų jame nebūna. Esą sportuojama dėl savęs, nėra jokios konkurencijos. Kiekvienas turi savo stilių ir nebando įrodyti, kad už kitus yra pranašesnis. Jis taip pat lavina fantaziją. Kiekvienas savaip sugalvoja įveikti kliūtį, derina judesius, ieško estetiškesnio ir įdomesnio būdo išreikšti savo individualumą.
„Dažnai žmonės nesupranta, – pasakojo Igoris. – Vieni aplinkiniai žavisi, sako, kad tai labai gražu, prašo pakartoti. Kiti vadina bepročiais, begalviais, mano, kad esame nusikaltėliai, nes laipiojame ant miesto pastatų.”
Kartais iškviečia ir policiją. „Man teko kartą bėgti nuo apsaugos darbuotojų. Kažkas išgirdo bruzdesį ant stogo ir iškvietė. Bet jiems pagauti „treiserį” yra mažai šansų”, – dalinosi įspūdžiais Aleksandras.
Vaikinai pasakojo, kad „treiseriai” niekada negadina miesto architektūros, nedaro nieko blogo.
„Miestą pamatai kitokį. Tai jau nebe pastatai, sienos, balkonai, suoliukai. Tai kliūtys, naujas ruožas, naujas triukas”, – pasakojo Aleksandras.
Vaikinai tik apgailestavo, kad vilniečiai turi sporto sales, kur gali treniruotis, o jie – ne.
„Galėtų būti koks klubas, gimnastikos treneris, kuris daugiau pamokytų akrobatinių triukų. Deja, šis sportas Lietuvoje dar tik neseniai prasidėjo, todėl mažai apie tai žmonių žino”, – mano Igoris.
Klaipėdiečiai mėgsta treniruotis ant parduotuvės „Norfa” stogo, Šilutės plente, prie viaduko Mokyklos gatvėje, Taikos prospekto gale, kur yra apleisti namai, ant „Šilo” prekybos centro stogo. Ekstremaliausia, jų manymu, šokinėti Melnragės molo teritorijoje.