Gintaro Nasutavičiaus ekspromtas: „Provincijos“ teatras po keturiolikos metų

Savaitgalį Antano Žmuidzinavičiaus sodybos klojime Balkūnuose susibūrė žmonės, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su Alytuje 1987-1991 metais gyvavusiu „Provincijos“ teatru.
„Taip ir parašyk, kad esame teatro mėgėjai, palikę sceną, nes gyvenimas pasirodė kur kas įdomesnis nei teatras…“ – reziumuoja režisierius Gintaras Nasutavičius, prieš keturiolika metų ant tuometės Jemeljanovo gatvės 15-o namo pirmosios laiptinės rūsio pakabinęs lentelę: „Teatras užsidarė“.

„Provincija“ – jau ne teatras, o draugų klubas

Laikas greitai bėga. Netrukus bus dešimt metų, kai režisierius G.Nasutavičius ir jo žmona Rasa (taip pat režisierė) grįžo į gimtąją Klaipėdą, taip baigdami labai svarbų ir kūrybingą savo gyvenimo periodą, susijusį su Alytumi.
Čia gimė trys Nasutavičių vaikai, šiame mieste Gintaras subūrė kamerinę jaunimo teatro studiją „Provincija“, šešias vasaras vežimais klajojusią po atokiausius Alytaus rajono kaimus ir miestelius ir dzūkų atmintyje likusią kaip „cikras teatras“.
Mintis po keturiolikos metų suburti bendraminčius, su kuriais kadaise išgyventas ne vienas smagus nuotykis ir kūrybinis atradimas, šią vasarą kilo pačiam režisieriui.
„Visiškas ekspromtas, todėl viskas bus taip, kaip Dievas duos“, – šitaip praėjusią savaitę telefonu būsimą susitikimą anonsavo G.Nasutavičius, lietingą rugpjūčio savaitgalį A.Žmuidzinavičiaus sodyboje subūręs bemaž visus, kada nors vaidinusius „Provincijos“ scenoje.
„Provincijos“ teatro nebėra, bet mes pradedame klubinę veiklą!“ – šiuo nerašytu šūkiu susitikimo dalyviai įsipareigojo nebeišsiskirti dar vienam dešimtmečiui.
Pasikeitę elektroninio pašto adresais, „provincialai“ žada netrukus sukurti interneto svetainę (teatro archyvas kaupiamas ir Alytaus J.Kunčino viešojojoje bibliotekoje), kurioje papasakos teatro istoriją, šiandien jau apaugančią legendomis…
S.Bartkaus ir G.Nasutavičiaus sprogstamasis užtaisas
Režisierius G.Nasutavičius į Alytų atvažiavo 1986 metais, baigęs Klaipėdos konservatoriją, ir Dzūkijos sostinėje pradėjo ieškoti erdvės veiklai.
Šiandien jau niekas tiksliai neprisimena, kaip Gintaras susipažino su Sauliumi Bartkumi, tačiau pažintis buvo lemtinga. Gerai žinomas televizijos žurnalistas ir prodiuseris anuomet dirbo Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate, dalyvavo pantomimos trupėje ir kūrė pirmuosius mėgėjiškus filmus, pelniusius laurus dar Sovietų Sąjungos kino mėgėjų konkursuose.
„Aš atėjau pas Saulių į namus, ir mes išgėrėme butelį“, – G.Nasutavičius prisimena, kad jį sužavėjo S.Bartkaus tikėjimas: Alytuje bus teatras!
„Už viską, ką pasiekiau profesinėje srityje, esu dėkingas „Provincijos“ teatro mokyklai, kurioje perkandau jo abėcėlę“, – po keturiolikos metų atvirauja S.Bartkus.
Tačiau net ir tokie, regis, labai rimti šių dviejų vyrų pareiškimai negalėtų apgauti nė vieno alytiškio, menančio energingą „Provincijos“ kūrybinį tandemą, kurį bene tiksliausiai apibūdina pats Gintaras: „Viena laimė, kad mudviejų tada neatrado… Osama bin Ladenas! Buvome tikras sprogstamasis užtaisas, nors ir pacifistai…“

Teatras – ir rūsyje, ir po atviru dangumi

„Provincijos“ teatras uždangą pakėlė tuometės Jemeljanovo gatvės 15-o namo pirmosios laiptinės rūsyje, kur teatralai savo rankomis įrengė „salę“ ir „sceną“, negavę iš niekur nė cento. Menas pareikalavo aukų: Gintaras ir Saulius netveria juokais prisiminę, kaip iš apleisto namo pavogė stalą, tapsiantį dekoracija, kaip atvežė jį karučiais Naująja gatve, lydimi labai įtarių milicininkų žvilgsnių. O ir daugiau istorijų būta…
Teatralų užsidegimą palaikė mintis, jog Alytuje kada nors bus tikras teatras, „Provincijoje“ netgi susibūrė gabaus mokyklinio jaunimo grupė, kuriai vadovavo Rasa Nasutavičienė, o G.Nasutavičius konsultavo architektus dėl apšvietimo ir kitų būsimo teatro, turėjusio išaugti Rotušės aikštėje, subtilybių.
Pakilus Sąjūdžio bangai, garsiai prabilta apie tamsiame rūsyje kuriančius gabius jaunus menininkus, beje, visai nesitikinčius, kad kas nors staiga ims ir išspręs jų problemas.
Regis, jie buvo teisūs: Didžioji teatro salė nebaigta ir šiandien… „Provincijos“ trupė šešias vasaras kinkė arklius ir spektaklius rodė po atviru dangumi.
„Tikriausiai nieko ir nebūtų buvę, nei mūsų, nei vežimų, nei arklių, jei ne „Provincijos“ mecenatas, nepaprastai šviesus žmogus Jonas Juravičius“, – sako Gintaras, labai apsidžiaugęs, kai jau pirmąjį susitikimo vakarą Balkūnuose kojas vos spėjusius apšilti „provincialus“ aplankė senas geras teatro draugas J.Juravičius, dėl šio susitikimo trumpam ištrūkęs iš Druskininkų sanatorijos.
„Vežimų teatro tradicija gyva nuo Juozo Vaičkaus laikų, buvo smagu atvažiuoti pas žmones, vaidinti…“ – režisierius mena laikus, kai „Provincijos“ vežimų teatras apkeliavo ne tik Alytaus rajono kaimus ir miestelius, bet ir kultūrinių leidinių puslapius.
Vien 1987-ųjų vasarą vežimų teatras kaimo vieškeliais nuriedėjo per 200 kilometrų, aplankė 15 rajono ūkių, improvizacijas pagal Antano Čechovo novelių motyvus po atviru dangumi pamatė daugiau nei keturi tūkstančiai žiūrovų.

Režisierius teatre nebesilanko

Jemeljanovo gatvės 15-o namo rūsyje radosi G.Nasutavičiaus spektakliai pagal S.Becketto, S.Mrožeko, A.Čechovo, J.Erlicko kūrinius, tačiau vizitine „Provincijos“ kortele tapo pats pirmasis kūrinys – A. de Saint Exupery „Mažasis princas“. Ironiška, kad jo premjera buvo parodyta 1987-ųjų gegužės 9-ąją, Pergalės dieną. Pasakotoją vaidino S.Bartkus, Mažąjį Princą – Rita Švabaitė.
„Nuo tada, kai ant rūsio durų užkabinau lentelę „Teatras užsidarė“, nesu kėlęs kojos į jokio teatro spektaklį. Man tai tiesiog nebeįdomu. Ko pasigendu? Emocijų. „Mažąjį princą“ mes rodėme per keturiasdešimt kartų, ir nėsyk nelikau abejingas jo finalui…“ – prisipažįsta G.Nasutavičius, mintimis sugrįždamas į finalinį Mažojo Princo monologą, kuriame skamba tokie žodžiai: „Tavo planetos žmonės augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško… O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens… Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi“.

Degė ir degino

Režisierius G.Nasutavičius šiandien tikrai nelinkęs spekuliuoti tema, „kas galėjo būti, jei būtų buvę“. Savo verslą sukūrusiam ir jį sėkmingai plėtojančiam pašnekovui gyvenimas pasirodė esąs įdomesnis nei teatras, o jo viražai – statesni.
Jam pritaria ir S.Bartkus, prisipažindamas neseniai įpusėjusį Juozo Nekrošiaus spektaklį iškeitęs į… kino filmą, mat kultinio režisieriaus kūrinys jam pasirodęs beviltiškai nuobodus…
„Gal todėl, kad viską darėme iš širdies, degėme teatru, mums patiems tai buvo be galo įdomu, „Provincija“ ir paliko pėdsaką alytiškių mintyse?“ – svarsto G.Nasutavičius, sukūręs teatro studiją, tarsi kometa prašvilpusią Alytaus padange.
Beje, o kodėl „Provincija“? Gintaras šypteli, jog jam patikęs fonetinis šio žodžio skambesys, juolab Alytus, anuomet klestintis pramonės milžinas, kažin ar galėjo kelti tokių asociacijų. Ir jau tikrai ironiška, kad taip pavadinto teatro scenoje tamsiame rūsyje Sąjūdžio išvakarėse pastatytas lenkų dramaturgo S.Mrožeko (į lietuvių kalbą šią pjesę išvertė „Alytaus naujienose“ tuomet dirbusi Giedrė Bulgakovienė, dabar – Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė) spektaklis „Emigrantai“, geru dešimtmečiu aplenkęs laiką ir pranašiškai prabilęs apie skaudžias emigracijos, žmogaus, atsižadėjusio savo šaknų, bet taip ir nepritapusio naujoje aplinkoje, temas.

„Išauginome daug gerų žmonių!“

Šiandien būtų ne taip jau lengva išvardyti visus alytiškius, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su „Provincijos“ teatru, juolab dauguma jų – Alytaus kultūros emigrantai, susieję gyvenimą su scena, ekranu, žurnalistika, svetur padarę karjerą, kurioje labai pravertė teatre įgyta patirtis.
A.Žmuidzinavičiaus sodybos kieme Balkūnuose ilgai glėbesčiavosi buvę teatro aktoriai: televizijos žurnalistė Rima Pilukaitė, šiuo metu dirbanti LTV laidoje „Požiūris“, Kaune gyvenanti, muziką, scenos judesį ir dramą vaikams dėstanti R.Švabaitė, Marijampolėje žurnalistinį darbą dirbantis Raimis Maruškevičius, Klaipėdoje gyvenantis buvęs alytiškis gydytojas Raimondas Jockus, vilniečiu tapęs televizijos operatorius Virginijus Mrazauskas, Alytaus miesto teatro aktorius Jonas Gaižauskas, televizijos žurnalistas ir prodiuseris S.Bartkus, Alytaus spaustuvės dizaineris Laimas Stadalnykas, druskininkietis Kęstutis Bočys, „Lietuvos telekomo“ atstovas spaudai Rosvaldas Gorbačiovas…
„Man atrodo, kad mūsų teatre išaugo tikrai daug gerų žmonių, o gal jie tokie jau ir buvo, tiesiog „Provincija“ jiems tapo traukos centru?“ – svarsto režisierius G.Nasutavičius, neabejodamas, kad tokie susiėjimai turėtų tapti gražia tradicija. Ir ne tik taurę už prabėgusius metus pakelti būtų prasminga, į prisiminimus grįžti skambant R.Maruškevičiaus ir K.Bočio muzikinėmis improvizacijomis, bet galbūt ir patiems scenoje paimprovizuoti. Kas žino?..

Saulė Pinkevičienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

4 komentarai į "Gintaro Nasutavičiaus ekspromtas: „Provincijos“ teatras po keturiolikos metų"

  1. JURA

    NU NEREALUS VAKARELIS BUVO 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.