Vis didesniu vartojimu paremta Lietuvos ūkio plėtra atveria ne tik naujų galimybių, bet ir pateikia nemenkų iššūkių. Vienas svarbiausiųjų: išmokti skaičiuoti ir protingai leisti savo šeimos ir valstybės pinigus.
Rinkos ekonomikos srityje laimi tas, kuris moka geriau skaičiuoti. Bet ar žinote, kam išleidžiate pinigus? Paklausiu dar paprasčiau: o kiek per mėnesį pravalgėte?
Sociologai tikina, kad kas antras lietuvis negalėtų tiksliai atsakyti į šį klausimą. Dar mažiau pasakytų, kiek skyrė pramogoms. Ir tik kas penktas gali tvirtai pasakyti, kam ir kiek pinigų išleidžia.
Jei keturi iš dešimties tautiečių niekaip neplanuoja net savo šeimos biudžeto, tai kaip jie gali pagrįstai įvertinti, ar valstybės iždą teisingai tvarko politikai?
Kokia tauta, tokie ir jos „išrinktieji”. Todėl galima manyti, kad tikrai bent kelios dešimtys iš beveik pusantro šimto Seimo narių lygiai taip pat nežino ir to, kam tiksliai išleidžiami valstybės pinigai. Bet ir vieni, ir kiti tokioje tragiškai komiškoje padėtyje yra ne dėl to, kad kas nors nuo jų būtų slepiama, bet dažniausiai dėl savo pačių nenoro ir valios stygiaus.
Anksčiau ar vėliau litą pakeitus euru, būsime priversti ne tik aritmetiškai perrašyti algalapius ir kainas parduotuvėse. Įvedus bendrąją Europos valiutą Lietuvoje turėsime iš tiesų išmokti skaičiuoti pinigus savo ir valstybės piniginėje.
O kam dabar kaskart krūpčioti, išgirdus jau įgrisusius pranešimus, kad dar vienas politikas susirūpino, jog įvedus eurą gali kilti kainos.
Pirma, menkai tikėtina, kad bendras kainų lygis šoktelėtų ženkliau, nei keičiasi jau dabar – o būtent – daugių daugiausia mažiau nei iki 3 procentų per metus. Tai parodė ir ES šalių, įsivedusių eurą, patirtis. Antra, netgi jeigu ir išsipildytų bent dalis juodųjų prognozių, tuomet ir valstybei, ir gyventojams bus svarbu mokėti tinkamai paskirstyti savo ribotus išteklius.
Piliečiams namų darbas visiškai aiškus: pagaliau imti skaičiuoti, kiek ir kam išleidžiama, išlaidas planuoti ir kontroliuoti. Tuomet gyvenime principą „nuo algos iki algos” pakeis kitas: „taupau, investuoju ir laimiu”.
Politikams užduotys dvi. Pirmoji – nustatyti geriausius būdus Europos paramos pinigams išleisti ir jų laikytis. Antroji – nepiktnaudžiauti šalies biudžetu.
Galime džiaugtis, kad Lietuvai jau realiai negresia pavojus, kad pinigų pristigę politikai jų tiesiog išsispausdins. Jo praktiškai visiškai nebeliktų litą pakeitus euru. Bet vis dar yra rizika, kad prieštaringų įsipareigojimų draskomi seimūnai ims išlaidauti.
Todėl dar prieš pradėdami įprastus rudeninius debatus dėl kitų metų šalies biudžeto, politikai turėtų pasirašyti ilgai brandinamą finansinės drausmės memorandumą. Juo visos partijos turėtų įsipareigoti, jog biudžeto išlaidos neviršytų pajamų daugiau nei sutartu dydžiu.
Taip pat jau pats laikas galų gale imtis realiai planuoti biudžeto pajamas ir negaišti laiko jam perskirstyti kiekvieną vasarą. Jau antri metai valstybės pajamų planas viršijamas, ir ekonomistai pagrįstai pastebi, kad tą buvo galima prognozuoti iš anksto. Kol kas Vyriausybė tiesiog negali nepasireklamuoti metų viduryje dar kartą atseikėdama milijoną kitą tai pensininkams, tai mokytojams ar kitoms svarbioms rinkėjų grupėms.
Paulius Milčius