2007 m. birželio mėnesį „Vilmorus” atlikta Lietuvos gyventojų reprezentatyvi apklausa (apklausta 1001 respondentas) atskleidė visuomenės nuostatas religinių bendruomenių – tradicinių ir naujųjų religinių judėjimų – atžvilgiu. Apklausa užsakyta, atliekant Europos lygių galimybių visiems metų inicijuotą tyrimą „Diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų”. Lietuvoje Europos lygių galimybių visiems metų veiksmus nacionaliniu lygmeniu organizuoja ir įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
Tyrimu siekiama ištirti, kokia Lietuvoje įsitikinimų (tikėjimo ar netikėjimo) laisvės būklė, o ypač kiek Lietuvos visuomenė pasirengusi priimti naujuosius religinius judėjimus ir ar pripažįstamos šių judėjimų nariams pagrindinės laisvės ir teisės, kuriomis įprastai naudojasi visi demokratinių šalių piliečiai.
Šio tyrimo aktualumą nulėmė ne tik Europos Komisijos iniciatyva, bet ir šiemet į mūsų šalį iš Didžiosios Britanijos sugrąžintas 1971 metų „Septyniolikos tūkstančių memorandumas”–dokumentas, kuriuo Lietuvos tikintieji norėjo atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į religijos laisvės suvaržymus bei kunigų persekiojimus Sovietų sąjungoje. Tuomet prieš tikinčiųjų represijas protestavo didžiausios Lietuvoje religinės bendruomenės – Romos katalikų bažnyčios atstovai, iš esmės gindami ir kitų, okupacinės valdžios nemažiau persekiojamų, juridiškai nepripažintų netradicinių religinių bendruomenių (kaip baptistai, sekmininkai, Krišnos sąmonės judėjimas ir kiti) teisę išpažinti bei praktikuoti savo tikėjimą.
Šiuo metu Lietuvoje, kaip teigiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje, „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo”. 43 Konstitucijos straipsnyje nurodoma, kad „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai”. Tuo tarpu pagal 1995 m. spalio mėn. 4 d. paskelbtą Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą tradicinėmis valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų (Romos) katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
Kitos (netradicinės) religinės bendruomenės gali siekti ir, Seimo sprendimu, gauti valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos (susidedančios iš ne mažiau kaip dviejų bendruomenių) statusą, jeigu sudaro Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį, yra palaikomos visuomenės, o jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Pretenduoti į valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą šios bendrijos gali tik praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.
2001 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, didžioji mūsų šalies gyventojų dalis save priskiria tradicinėms krikščioniškoms bendrijoms – 79% Romos katalikų bažnyčiai, 5% ortodoksų ir ortodoksų sentikių, apie 1% protestantų, todėl tyrimo metu pirmiausia siekta išsiaiškinti, ar šių tikinčiųjų teisės nėra varžomos ir mūsų dienomis, o antra vertus, ar dominuojanti krikščionių dauguma pati nevaržo kitų, žymiai mažesnių religinių bendruomenių narių sąžinės ir žodžio laisvės, galimybių įsidarbinti, užimti svarbias pareigas valstybės tarnyboje bei naudotis kitomis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos Bendrijos teisės aktų bei Lietuvos Respublikos įstatymų garantuojamomis piliečių teisėmis.
Tyrėjų lūkesčiai iš dalies pasitvirtino: daugiausiai respondentų (apie 84%) nurodė, kad teisė viešai skelbti savo pažiūras per spaudą, radiją, televiziją turėtų būti garantuota tradiciniams krikščionims (Romos katalikams, ortodoksams, protestantams), tačiau tik 45% tokią teisę pripažino ateistams, netikintiems ir laisvamaniams (sudarantiems 9,5% visuomenės), tik 40% – pagonims ir naujiesiems pagonims. Apie 37% respondentų pritarė, kad ši teisė būtų garantuojama dvasinio savęs tobulinimo grupių („Gyvenimo menas”, „Parapsichologijos akademija”, „Scientologijos bažnyčia”, „Transcendentinė meditacija”) nariams, 29% rytų religijų atstovams, 26% gamtos jėgų garbintojams (okulto grupės, raganos, Anastazijos pasekėjai ir kt.).
Įdomu tai, kad krikščioniškos doktrinos požiūriu žymiai artimesnių katalikų ir ypač protestantų mokymui naujųjų krikščionių grupių, kaip „Naujoji karta”, sekmininkai, „Tikėjimo žodis” ir kt., narių teisei viešai skelbti savo pažiūras pritarė tik vos daugiau kaip ketvirtadalis apklausos dalyvių (27%), panašiai kaip ir musulmonų – 25%.
Taip pat įdomus šio tyrimo atradimas – tai ypač netolerantiška Lietuvos visuomenės dalis, kurios atstovai (5,2% respondentų) tradiciniams krikščionims nepripažįsta netgi teisės turėti savo puslapius internete, 6% nepripažįsta šių asmenų teisės dirbti mokytojais, 6,2% – teisės įsivaikinti beglobius vaikus, ir net 9,8% – teisės užimti svarbias pareigas valstybės tarnyboje ar būti Seimo nariais. Šiai grupei būdinga tai, kad ją sudaro daugiau kaimo nei miesto gyventojai, taip pat daugiau moterys nei vyrai. Paradoksalu, bet beveik pusė šių respondentų nurodė patys save laikantys tradicinių krikščioniškų bažnyčių nariais.
Visgi su didžiausiu nepalankumu mūsų šalyje susidurtų ne tradicinių krikščioniškų, o kai kurių kitų religijų ar įsitikinimų asmenys. Absoliučiai stipriausias neigiamas nusistatymas, kaip ir buvo tikėtasi, užfiksuotas satanistų atžvilgiu – apie 90% respondentų pasisakė prieš arba suabejojo šių asmenų teise į žodžio laisvę, tačiau tokį priešiškumą greičiausiai nulėmė satanizmo ne kaip religijos ar pasaulėžiūros, bet kaip asocialaus reiškinio traktavimas. Maždaug pusei Lietuvos gyventojų būdingas stiprus neigiamas nusistatymas islamo bei krikščioniškos kilmės naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu. Toliau rikiuojasi gamtos jėgų garbintojai, naujieji krikščionys, rytietiškos kilmės religinės grupės, savęs tobulinimo judėjimai, pagonys, ateistai.
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima konstatuoti, kad 5-6% Lietuvos gyventojų pasižymi stipriomis neigiamomis nuostatomis bet kurios religijos ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų žmonių atžvilgiu ir, tikėtina, esant progai diskriminuotų juos šiuo pagrindu. 30 – 50% Lietuvos gyventojų neigiamai nusistatę bent vienos kitokios, ne savo pačių išpažįstamos religijos atstovų atžvilgiu. Daugeliu atvejų šį reiškinį galima įvardinti kaip priešiškumą ir polinkį diskriminuoti visų kitokių religijų bei įsitikinimų išpažinėjus, nepripažįstant jiems įprastinių pilietinių teisių (žodžio laisvės, teisės į darbą, teisės būti renkamiems į Seimą ir kt.).
Atsakant į tyrimo klausimą, ar Lietuvoje dominuojanti religinė dauguma nevaržo religinių mažumų tikėjimo laisvės, galima konstatuoti, kad išties visuomenės dauguma yra ksenofobiška religijos bei įsitikinimų srityje. Tačiau tyrimas kartu atskleidė ir visuomenės daugumos polinkį diskriminuoti savo tikėjimo, taip pat kaip ir kitų tikėjimų ar įsitikinimų asmenis. O tai leidžia daryti išvadą, kad apskritai viešai deklaruota religija bei įsitikinimai mūsų šalyje gali tapti netolerancijos ir diskriminacijos pagrindu.