Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose atidaryta Kosto Dereškevičiaus kūrybos paroda „Rami konfrontacija” veiks iki rugsėjo pabaigos. Eksponuojama apie 70 tapybos paveikslų ir piešiniai.
Kiekvienas tapytojas pasaulį mato savaip ir kūrybos temas renkasi savotiškai. Vieniems pradedant tapyti būtina susikurti reikiamą natiurmortą, kitiems gamta ar urbanistinis peizažas pažadina vaizduotę. Dar kiti renkasi pozuotojus ar tapo save žiūrėdami į veidrodį. Arba užtenka pažvelgti pro langą – į kelio ruožą, kaimyninio pastato sieną ar durų rankeną. Visa tai patenka į dailininkų drobes, įgyja netikėtas formas, spalvas. Ir tampa menu.
Tiesos ieškojimai
Tapytojas Kostas Dereškevičius, apžvelgęs savo parodą „Rami konfrontacija”, akimirką susimąsto ir ištaria: „Tikriausiai esu dokumentininkas… Nenoriu meluoti, ieškau tiesos.” Menininkas sako, apie save skaitęs tiek pramanų. Kažkas pasistengia rasti jo paveiksluose grotesko, ironijos. Jis pats teigia nenorįs iš nieko šaipytis, svarbu kurti charakterį. Kad ir toje salėje, kurioje sukaupti vien moterų portretai. Ar reikėdavę, kad jam pozuotų? „Na, nebent kai kas nors užsakydavo portretą, – sako dailininkas. – O šiaip – vis ką nors aplink matai. Paskui prisimeni, grįžti prie to vaizdinio. Perkeldamas jį į drobę dar ir papildai. Galvoje visada daug idėjų.”
Kitoje salėje paveikslai, tarp kurių – lango triptikas. Sako, gulėjęs ir žvelgęs į savo dirbtuvės langą, o jis vis keitėsi nuo šviesos. Net keliose drobėse – iš automobilio arba autobusiuko išlipanti ar įlipanti moteris. Šią temą irgi padiktavo akimirkos vyksmas. Patraukia pati forma, ją „apaugina” spalva. Juk pagrindinis emocinis paveikslo užtaisas – spalva, ji kaip tik ir išryškina formą. Dailininkas sako, jog niekada nenutapydavo paveikslo iškart. Tai ilgo darbo rezultatas. Palikdavęs jį kokiam pusmečiui. Paskui pamatydavęs, ko dar reikia, ir vėl tapydavęs. Dabar kai kurie darbai jam vėl kitaip atrodo. Bėda, kad jų nebesugaudai. Paveikslai visaip išsklido, išvežioti kažkur į užsienį, perparduoti. Į šią parodą suvežta iš kelių muziejų, bičiulių namų, savos dirbtuvės. „Tai nėra tokia išsami apžvalginė paroda, kokia galėjo būti”, – sako dailininkas.
Viską – gerai iki galo
K.Dereškevičius surengė 10 autorinių, dalyvavo daugiau kaip 40-yje grupinių parodų. Turėjęs būti mokytoju. Augo gimtinėje, Prienų rajono Antakalnio kaime (g. 1937 12 10), vėliau mokėsi Kauno pedagoginėje mokykloje. Ją baigęs mokytojavo. Tik 1960-aisiais įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Teko užsidirbti duonai įvairiose įstaigose: Respublikiniuose meno saviveiklos namuose, Vilniaus elektros tinkluose, Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedroje. Vienur dirbo kaip dailininkas, kitur dėstė. Po kelių parodų 1974 metais jau buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Anuomet tai buvo profesionalumo pripažinimas. O patiems kūrėjams – prieglobstis, kur galėjai lengviau įsigyti dažų, drobės, rėmų, poilsio vietelę vasarai ar po ilgų laukimo metų net ir dirbtuvę. Nuo 1976-ųjų tapytojas dėstė ir savo institute. Jame teko nemažai administracinio ir pedagoginio darbo – nuo Tapybos, Piešimo katedrų vyresniojo dėstytojo iki prorektoriaus, Vaizduojamosios dailės fakulteto dekano pareigų. Jo darbas įvertintas profesoriaus laipsniu. K.Dereškevičius, paminėjus šį laikotarpį, net susiraukia: „Tas valdininkavimas buvo sunkus. Gal reikėjo griežtai atsisakyti, nes daugybė darbų labai išsekino. Sunku būdavo susikaupti prie molberto po visų dienos pareigų ir paskaitų. Tačiau rūpėjo išlaikyti Antano Gudaičio, Vlado Karatajaus tradiciją akademijoje. Neturėjau didelių ambicijų, bet kai dirbu, tai noriu padaryti viską gerai iki galo.”
Spalvų žydėjimas
Trečiojoje ir ketvirtojoje parodos salėse – grupinės kompozicijos, abstrakcijos. Visos jos žydi ryškiomis spalvomis. Parodos kuratorius dailėtyrininkas Viktoras Liutkus lankstinuke rašo: „Žiūrėdamas į šio tapytojo paveikslus visuomet pajunti, kaip atsigauna geros tapybos išsiilgusios akys, kaip ima veikti lietuviškosios koloristinės tradicijos atmintis.”
Ne vieno žiūrovo atmintyje išliko jaunų, drąsių dailininkų mostelėjimai parodose konfrontuojant su nusistovėjusiais sovietinės tapybos temų ir jų raiškos standartais. Tokia buvo ir sujudinusi visuomenę 1973-iųjų paroda Vilniuje, Dailės fondo P.Cvirkos salone. Tuomet K.Dereškevičius, jo bendraminčiai Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Švėgžda savo kūryba išreiškė iššūkį įprastinei „leistinajai” dailei, parodė „antiteminius” paveikslus. Šiandien A.Šaltenis, jau ir pats garsus dailininkas, noriai kalba apie savo bičiulį. „Tai fundamentalus tapytojas. Jis remiasi pačiais svarbiausiais, pagrindiniais dalykais, – įsitikinęs A.Šaltenis. – Dabar tapyba dažnai „nučiuožusi” nuo spalvos santykių, nuo to, kas buvo užkoduota jau seniausiais meno gyvavimo laikais. O mūsų vertybių samprata atkeliavo per Antaną Gudaitį, Justiną Vienožinskį. Mūsų kartai teko išeiti rimtą mokyklą, mes tikėjome tuo, ko mokėmės. K.Dereškevičius piešinį jungia su spalva, iš savo pasaulėjautos, iš savo būdo traukdamas gyvenimo fragmentus ar kurdamas abstrakcijas. Ryškus jo susikaupimas. Kaip suvalkietis, jis viską daro labai sąžiningai, tvarkingai, atsakingai. Kostas – puikus ir pedagogas, toks, kuris nelabai dažnai glosto, bet padeda profesijos, kūrybos pamatus.”
„Rami konfrontacija” – vieno paveikslo pavadinimas. Tačiau nekonfrontavęs, tik ryškiai individualiai kuriantis tapytojas šalia aštroko antro žodžio būtinai pridėjo kitą – „rami”. Ramus darbas, ramus tvirtumas, ramiai sutinkamas artėjantis jubiliejus ir bičiulių, artimųjų pagarba bei meilė.