Vilniaus galerijoje „Akademija” iki liepos 31 dienos veiks paroda
„Audrius Puipa (1960-1997): gyvenimo ir meno virtuozas”, skirta 10-osioms šio iškilaus Lietuvos menininko mirties metinėms paminėti.
Prieš dešimtmetį amžinybėn iškeliavęs Audrius Puipa tarsi paneigia teiginį, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Lietuvos mene jis tebėra toks – vienintelis – ryškus, nepakartojamas, žinomas ir labai mėgstamas žiūrovų ir kolegų dailininkų. Po menininko mirties surengtos net septynios personalinės parodos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Bergene, Norvegija, ir Helsinkyje, Suomija); 1997-aisiais A.Puipos atminimui buvo skirtas Nidos pleneras. Paroda „Akademijoje” – aštuntoji, viena didžiausių, surengtų jau po A.Puipos mirties. Ji prilygsta nebent prieš penkmetį šioje erdvėje surengtai menininko darbų ekspozicijai, primena jos dvasią. Tačiau yra ir naujų idėjų. „Parodą parengėme taip, kaip A.Puipai patiktų, – LŽ kalbėjo „Akademijos” vadovė ir parodos kuratorė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. – Jis vienas tų menininkų, kuris džiaugėsi ne tik prisistatymu užsienyje, bet buvo įsitikinęs, jog dailininkams būtina parodas vežioti po Lietuvos miestus. Jau tariamės su kolegomis Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kad ši paroda ir tų miestų galerijose pratęstų savo gyvavimą.”
Piešėjas „par exellent”
Šių metų kovą grafikui A.Puipai būtų sukakę 47 metai. Tikriausiai sutapimas, kad beveik tiek pat ir parodoje eksponuojamų kūrinių – grafikos ir akvarelės darbų.
„A.Puipa visų pirma buvo piešėjas „par exellent”. Puikus pedagogas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas. Jo indėlis į piešinio meną dar tinkamai neįvertintas, – sakė R.Rachlevičiūtė. – Nors trumpai dėstė, A.Puipa, kaip ir Algimantas Švėgžda, padarė didžiulį įspūdį studentams tais laikais, kai buvo daug nusivylimo piešimu, net teigta, kad tai tik amatininkams ir mėgėjams būdingas pomėgis. Būtent tada A.Puipa su dideliu įkvėpimu dėstė piešimą. Jis, pavyzdžiui, netingėdavo atitempti iš namų senos vonios, į ją sodinti modelio; atnešdavo kitų egzotiškų senienų, kurių prirankiodavo apgriuvusiuose, apleistuose namuose. Tačiau svarbiausia, kad A.Puipa, pratęsdamas prieškario Kauno meno mokyklos tradiciją, piešdavo kartu su studentais.”
Pasak R.Rachlevičiūtės, A.Puipa net popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru. Jo kūrybinės sąsajos su senaisiais meistrais šiandien ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesnės, ypač vertingos ir nepakartojamos. Dailėtyrininkė įsitikinusi, kad A.Puipos kruopščios, mėnesių mėnesiais pieštos, akvarele lietos studijos – figūrinės kompozicijos interjeruose – neturi lygių dėl meninės vizijos autentiškumo.
„Puipiška” meilė ir humoras
Tokios scenos – iš vilniečių inteligentų (Jacovskių, Klimų, Kavaliauskų, Leonavičių ir kt.) gyvenimo. Ne mažiau svarbūs ir lietuviško kaimo vaizdai iš Šešuolių kaimo (Ukmergės r.), kur dailininkas 1985-1987 dirbo mokytoju devynmetėje mokykloje, įvairūs buities vyksmai. „A.Puipos darbuose – daug nykstančio Lietuvos kaimo vaizdų: kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas ir panašiai, – priminė parodos kuratorė. – Visi jie įamžinti su „puipiška” meile paprastam žmogui, dideliu humanizmu ir šelmišku humoru. O dar tie akvarelių aprašai, kuriuos paliko Audrius ant svarbesnių savo darbų smulkiai išvardydamas, išaiškindamas visus mizanscenos herojus, jų darbus ir nuotaikas!”
Parodoje yra ir garsiųjų A.Puipos nuotraukų. Jis pirmasis ėmėsi režisuoti fotografijas, kviesdamas pozuoti žymius menininkus, tarp kurių buvo Vytautas Kalinauskas, Vytenis Jankūnas. Su jais inscenizuodavo žymius pasaulinės tapybos kūrinius (Davido „Marato mirtį”, peredvižnikų, kitų darbus) ir taip pradėjo naują Lietuvos dailės etapą. Kūrėjo išmonė susiejant fikciją su realybe, pirminę tikrovę su antrine ir kiti panašūs dalykai buvo tokie ryškūs, kad jo darbus šioje srityje vėliau pratęsė kiti Lietuvos kūrėjai.
Visi pripažįsta ir vertina
A.Puipos menas neatskiriamas nuo „puipiško” žmogiško žavesio, jo unikalios asmenybės. Tai, anot R.Rachlevičiūtės, labai retai pasitaiko ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mene.
„Labai svarbu, kad A.Puipą mėgo ne tik parodų žiūrovai, jo personažai, bet jį pripažino ir vertino visa dailininkų bendrija, – pasakojo R.Rachlevičiūtė. – Kai Lietuvos dailininkų sąjunga atnaujino knygelių seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai”, tarp trijų pirmųjų leidinių buvo skirtas ir A.Puipos kūrybai. Niekas neprieštaravo, nors sąjungoje yra apie 1300 dailininkų ir visi laukia jiems skirto leidinio!”
Tačiau dailininkui ne mažiau svarbus buvo ir paprastų žmonių pripažinimas. A.Puipa dažnai didžiuodamasis pasakodavo kolegoms, kad stalius ar santechnikas už atliktą darbą vietoj pinigų paprašė dovanoti paveikslą…
Tačiau pats dailininkas nelabai buvo linkęs savo darbus dovanoti, nenoriai parduodavo. Nors jų yra įsigiję šalies ir užsienio muziejai, daugiausia kūrinių A.Puipa paliko dukrai Marijai. Kaip kraitį. Šiandien Marija – Vilniaus dailės akademijos antrakursė, studijuoja dizainą.
Pokštai – pranašystės
Dailėtyrininkai džiaugiasi, kad menininkas kruopščiai rinko ir saugojo visą savo vaikystės, jaunystės, studijų, o vėliau ir kūrybos metų „dokumentaciją”. Išliko jo mokyklinis dienoraštis, gausybė laiškų ir atvirukų su autentiškais piešiniais ir užrašais, užrašų knygelių… Visa tai, matyt, dar bus įamžinta.
„O kur dar A.Puipos pokštai, anuomet atrodę neįtikimi, absurdiški?! – priminė R.Rachlevičiūtė. – Pavyzdžiui, kalbėjo, jog reikia nulieti šokoladinę skulptūrą. Šiandien tai jau padaryta: Eglė Rakauskaitė išliejo šokoladinius krucifiksus. Rokas Dovydėnas kūriniuose iš dalies realizavo ir kitas A.Puipos mintis. Turiu galvoje lietuvišką atominį laivą „Karalius Mindaugas” bei atominę bombą „Birutė”. Didžiausios išdaigos tapo aktualaus Lietuvos meno pranašystėmis.”
Tačiau visai ne juokas tai, kad „Akademijos” darbuotojos dabar, kai veikia retrospektyvinė A.Puipos paroda, sulaukia ypač daug žiūrovų padėkų už ekspoziciją. Yra ir kitas stebuklas – žiūrovai taip įsigilina į darbus, taip įdėmiai skaito dailininko ranka rašytus prierašus, kad galerijoje užsibūna po valandą ar net dvi.