Filmo „Če Gevara: motociklininko dienoraštis” kūrėjai atsiribojo nuo pokalbių su giminaičiais, tvirtinusiais, kad jų dėdės, brolio, piršlio atminimas buvo niekšiškai užsipultas.
Ernesto Gevaros draugo Alberto vaidmuo atiteko Rodrigui de la Sernai, kuriam komandantė Če Gevara – gyvenime, o ne kine – tikras trečios eilės pusbrolis.
O jaunąjį argentinietį Ernestą Gevarą suvaidino 28-erių metų Gaelis Garsija Bernalis.
Ar galima įsivaizduoti – kažkoks berniokas pavaizdavo didįjį komandantę, kuris artimo bendražygio Fidelio Kastro nebyliu pritarimu jau seniai tapo stabu, legenda! (Beje, Fidelis pasielgė labai išmintingai: legenda negali konkuruoti su gyvu valdovu, užtat gali pasitarnauti šalies ekonomikai, pardavinėjama su savo ant šono uždėta berete ant gairelių.)
Iki tol Bernalis jokių herojiškų vaidmenų nevaidino – buvo tai seksualiai susirūpinęs paauglys (Alechandro Injaritu juostoje „Meilė – kalė”), tai transvestitas (Almodovaro „Blogas auklėjimas”). Tačiau brazilų režisieriaus Valtero Salešo „bloga praeitis” nesujaudino.
Jis rėmėsi tik kūrybiniais duomenimis: Bernalis jaunas, gražus, talentingas ir šiek tiek panašus į Gevarą. Ir Salešas neapsiriko: tos merginos, kurios dar nebuvo įsimylėjusios Če, tuoj pat savo širdis atidavė ugningajam revoliucionieriui. Toks simpatingas jis išėjo.
Beje, „Motociklininko dienoraštyje” Ernestas Gevara de la Serna dar neturi nei Če pravardės, nei savo šelmiškos beretės. Jis paprasčiausias 23-ejų metų neklaužada iš inteligentiškos šeimos, studentas medikas, vaikinas gražuolis, nemokantis dainuoti ir – lotynų amerikiečių liaudies gėda! – painiojantis tango su salsa. Sirgo astma.
Mylėjo mamą, rašė jai ilgus laiškus. Nė velnio nebijojo – galėjo už rankos sveikintis su raupsuotaisiais, galėjo, su savimi susilažinęs, naktį perplaukti upę.
Ko gero, toks ir buvo būsimasis komandantė, kai 1951-ųjų gruodį leidosi su savo draugu Alberto nudrengtu „Norton” motociklu iš Argentinos į Venesuelą. Kodėl išvyko?
O štai: kavinėje sutiko vieną tipą – nuobodų, išpurtusį, ir išvažiavo vien todėl, kad patys nenorėjo į tokius pavirsti. Ernesto Gevaros dienoraštis, kurį jis rašė visos kelionės metu, tapo scenarijaus pagrindu.
Filmavimo grupė įveikė tą patį kelią. Ir išvydo beveik tą patį skurdą ir liūdesį. „Niekas nepasikeitė! – kalbėjo nuo tokios kelionės suglumęs Bernalis. – Aš užaugau Mechike ir, žinoma, suprantu, kad toliau už jo ribų gyvenimas nepanašus į žurnalo paveikslėlį. Tik nesuvokiau, kad skiriasi taip smarkiai.
Nenuostabu, kad Če po tokios kelionės tapo revoliucionieriumi. Aš pats juo netapau tik todėl, kad žinau, kuo tai baigiasi. Vis dėlto, kad ir kaip kvailai tai skamba, po filmavimo aš virtau kitu žmogumi.”
Aršūs komunistai „Motociklininko dienoraštį” apkaltino Če įvaizdžio juodinimu. O tiems, kurie nesutinka, pasiūlė ant padangos plaukti į Ameriką ir nesistebėti, kai Kubos pasieniečiai ims į juos šaudyti. Nuožmūs demokratai suabejojo, ar tik filmas neaukština diktatūros.
O tie, kurie žiūrėjo filmą be fanatizmo, suprato: Gevara galėjo tapti puikiu gydytoju, jei nebūtų jam į galvą šovusi mintis iškart išgydyti visą žmoniją.
Kai kurios labai didelės kvailystės gimsta be galo padorių ir sąžiningų žmonių galvose. Buvo istorijoje ir tokių atvejų.
Šis filmas patyrė dar vieną skandalą. 2005-aisiais jis buvo įvertintas „Oskaru” už geriausią muziką. Tačiau organizatoriai pareikalavo, kad per ceremoniją dainą „Al Otro Lado del Rio” dainuotų ne jos autorius ir atlikėjas Chorchė Dreksleris, o Antonijus Banderas ir Karlosas Santana. Iš komercinės pusės tai atrodė teisinga.
Iš žmogiškosios – negerai. „Ką gi, tada aš visiškai nepasirodysiu jūsų karnavale, – pareiškė Bernalis. – Daina – filmo dalis.
Chorchė – taip pat. Pašalinti jį – kaip užmušti šeimos narį. Ir apskritai jūs nieko nesupratote: mūsų filmas juk apie pagarbą žmonėms.”