Į Lopaičių piliakalnį kviečia paslaptys

Į piliakalnį prie Tverų jau keletą metų plūsta minios žmonių.

Atostogaujantys ar savaitgalio pramogų ieškantys klaipėdiečiai į vasaros kelionių sąrašą taip pat galėtų įtraukti netoli Tverų miestelio stūksantį Lopaičių piliakalnį.

Žmonės iš įvairiausių Lietuvos vietų čia vyksta vedini skirtingų tikslų. Vieniems rūpi pasigrožėti nuo Lopaičių piliakalnio atsiveriančiais Žemaitijos vaizdais, kiti čia atvažiuoja vien dėl to, kad į įvairiausias taras prisipiltų, sakoma, gydančių savybių turinčio šaltinio vandens.

Tretiems rūpi pamatyti kai kuriuose šaltiniuose įvardijamą vienintelį Lietuvoje dolmeną, prie kurio neva galima pasisemti jėgų ir išminties. Ne kartą teko stebėti, kaip prie vieno iš Lopaičių akmenų stebuklo meldžia vaikų negalinčios susilaukti moterys. Ant akmens, kaip auką, jos palieka puokštelę gėlių, pinigėlį, kartais uždega žvakelę ar smilkalą. Sklinda legenda, kad atsisėdus ant falo formą primenančio akmens ir karštai paprašius vaikelio, net nevaisinga moteris gali susilaukti kūdikio. Nemažai žmonių į Lopaičius atvilioja spėlionės, kad čia galėjusi būti svarbiausia Žemaitijos šventvietė – žynyčia, iki šiol skleidžianti ypatingą energiją ir slepianti atsakymus į klausimus apie mūsų protėvius. Šios istorinės vietos paslaptys dar toli gražu nėra įmintos. Entuziastai, ieškodami praeities ženklų, Lopaičiuose praleidžia ištisas valandas. 1251 metais Tveruose lankėsi pats karalius Mindaugas, kvietęs žemaičius jungtis prie Lietuvos. Tačiau sulaukė pasipriešinimo, buvo sužeistas ir spruko. Spėjama, kad kitais – 1252 metais su kryžiuočių pagalba jam pavyko laimėti mūšį prieš žemaičius, nes nuo to laiko kronikose nebeminimas, matyt, mūšyje žuvusio Didžiojo Žemaičių kunigaikščio Vykinto vardas. Čia nuolat atostogaudavo Maironis. Jis neretai užklysdavo ir į Lopaičių piliakalnį.

Kelionė netolima

Nukeliauti iki pasakojimais, spėlionėmis ir legendomis apipintos vietos galima per valandą. Nuo Klaipėdos iki Rietavo – 53 kilometrai. Už Rietavo į nedidelį, jaukų Tverų miestelį vaizdingomis vietovėmis veda dar 17 kilometrų kelias. Nuo Tverų iki Lopaičių piliakalnio – vos 3 kilometrai. Geografinė piliakalnio padėtis – ypatinga. Rietavo kraštas, nusidriekdamas į rytus nuo Baltijos jūros, vis kyla aukštyn ir netoli Tverų, Lopaičių kaime pasiekia aukščiausią tašką – 210,6 m. Tai viena aukščiausių Žemaitijos vietų. Savaitgaliais dviejose automobilių stovėjimo aikštelėse šalia Lopaičių piliakalnio, stovi dešimtys automobilių, žmonės į ekskursijas atvyksta autobusais.

Vilioja kraštovaizdis

Istorikas B.Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva” apie vaizdus, atsiveriančius nuo Lopaičių kalno, rašo taip: „Čia atsiveria vienas iš plačiausių tolimiausių Žemaičių krašto vaizdų. Nuo Lopaičių kalno paprasta akimi apžvelgi 8 bažnyčių bokštus, būtent: Tverų, Laukuvos, Rietavo, Endriejavo, Kulių, Stalgėnų, Plungės ir Medingėnų. Stebint pro žiūroną, vakarų horizontai nusikelia žymiai toliau, ir pagal žmonių pasakojimą turi būti matomas net Klaipėdos bažnyčios bokštas”. Paganyti akis, atvykus į Lopaičius, tikrai yra kur. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas, tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės čia užtrunka po keletą valandų.

Sužeidė karalių Mindaugą

Lopaičių piliakalnis – spėjama, žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies Tvarmenės (XII a.), prie kurios buvo sužeistas Mindaugas, vieta. Šis piliakalnis, dar vadinamas Leibiške, arba Tverų piliakalniu, žinomas nuo XX a. pradžios. Archeologinio tyrimo metu vakariniame jo šlaite rasta lipdytos keramikos. Radiniai datuojami I tūkstantmečiu po Kristaus. Tačiau žmones čia traukia ir spėjimas, kad Lopaičiuose kadaise buvo žynių valdos. Atsirasti šiai prielaidai leido paslaptingi Lopaičių akmenų dariniai, kurie gali būti susiję su sena religija ir papročiais. Yra manančių, kad šie radiniai gali priklausyti daug senesnei kultūrai nei pagonybė. Gali būti, kad apie prieš tūkstančius metų klestėjusią kultūrą ir apie jos praktikuotus papročius, pasaulio suvokimą bei religiją nieko nežinome.

Atrado prieš 5 metus

Rietavo miškų urėdijos atstovo ryšiams su visuomene Eugenijaus Bunkos pasakojimu, 2002-aisiais urėdija užsakė Lopaičių piliakalnio ir kelio jo link sutvarkymo projektą. Tuomet prasidėję darbai atvėrė tokius istorijos liudijimus, jog žado netekę mokslininkai ilgai nesiryžo prabilti apie spėjamus Lopaičių šventvietę, dolmeną, žynių kapines ir kitus radinius. Tai buvo iki šiol neregėto susidomėjimo Lopaičiais pradžia. Dabar Lopaičiuose yra pastatytas lieptas per upelį, įrengti ąžuoliniai laiptai ir poilsiavietė, nutiesti sustiprintos dangos takai. Šalia Lopaičių gyvenantys tveriškiai nuolat rengia talkas ir be atlygio tvarko dėmesį traukiančią vietą.

Aplanko 5 įžymybes

Paprastai į Lopaičius atvykę turistai aplanko tik keletą svarbiausių piliakalnio objektų – vadinamąją observatoriją, dolmeną ir šaltinį, išminties bei vaisingumo akmenis. Kai kuriuos traukia ir mėnulio ar laivelio ženklu pažymėtas akmuo, kurį galima aptikti prie šaltinio palypėjus į viršų. Galbūt šis akmuo žymi palaidoto žynio kapo vietą. Aptikti įdomiausius Lopaičių objektus be vedlio nėra paprasta. Todėl būtų pravartu Tveruose susirasti turizmo specialistą ar į kelionę vežtis gerai Lopaičius pažįstantį žmogų.

Stebėjo dangaus kūnus

Lopaičių observatorija vadinama labai lygų apskritimą sudaranti nedidelė dauba, kurios šlaituose išlikę įvairaus dydžio akmenų. Spėliojama, kad šioje vietoje galėjo būti stebimi dangaus kūnai, nustatomi metų laikai, o galbūt pagal žvaigždžių padėtį priimami svarbūs sprendimai. Į vakarus nuo spėjamos žemaičių pagonių observatorijos yra tyrinėjimų laukianti dabar jau žemėmis užklota akmeninė aikštelė. Čia, vienintelėje vietoje, taip ir neprigijo bene prieš keturiasdešimt metų sodinti medžiai.

Medituoja ant dolmeno

Dolmenas – iš stambių plokščių akmenų sukrautas darinys, kuris tarsi primena vartus ar arką ir turi sienas bei stogą. Dolmenas graikų kalboje reiškia „akmens stalą”. Dolmenas lietuviškiau – krūsnis.
Dolmenų būna įvairių formų ir paskirties, tačiau bet kuriuo atveju tai visada buvo ypatingos energetinės vietos, kuriose pasikraunama žinių ir energijos. Tai galėdavo būti ir kapas, ir vieta, kur ateinama numirti. Tada atsisveikinantysis su pasauliu dolmene palieka visas savo savybes, žinias ir patirtį – jų pasisemti iš naujo gali jaunosios kartos. Manoma, kad Lopaičiuose gali būti vienintelis Lietuvoje išlikęs dolmenas. Lopaičių krūsnis sudėta iš keliasdešimties stambių akmenų, kuriuos slegia kelias tonas sveriantis maždaug dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusmetrio storio luitas. Tokiais didelių akmenų dariniais žalvario amžiuje žymėtos kulto vietos. Marija Gimbutienė tokį megalitinį paveldą įvertino kaip simbolinį gyvenimo ir mirties vaizdavimą kosminėje skalėje, kur Deivės kūnas siejamas su Saulės ir Mėnulio pakilimais. Lietuvoje tai pirmas rastas gamtos ir žmogaus kūrinys, kuris įrodo, jog ir mūsų protėviai iš šio pasaulio išeidavo kaip ir kitų kraštų indoeuropiečiai. Prie šios akmenų grupės žmonės dažniausiai deda aukas – gėles, pinigus, žvakes ir smilkalus. Ne kartą teko matyti, kaip ant „akmeninio stalo” ar šalia jo medituoja pavieniai keliautojai.

Stebuklingų galių vanduo

Dar Simonas Daukantas rašė, kad šaltinių, kurių vagelės pasirodo iš vakarų, vanduo turi stebuklingų galių. E.Bunkos manymu, nieko mistiško čia nėra. Ultravioletiniai Saulės spinduliai turi baktericidinių savybių. Intensyviausi jie yra anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs. Kaip tik tuo metu jie šviečia į Lopaičiuose iš vakarinių šlaitų tekantį vandenį. Kad iš Lopaičių šaltinio trykštantis vanduo turi gydomųjų savybių, patvirtina eilės žmonių, kurie vandenį iš čia tempia plastikinėse tarose. Teko pakalbinti ne vieną klaipėdietį, kuris vandens arbatai ir kavai iš šios vietos parsiveža nuolat. Žmonės net susikonstruoja specialius ratukus, kad parsivežti vandens taras iki mašinos būtų lengviau.

Senovinėse šventvietėse šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Be to, Lopaičių šaltinis turi devynias gyslas. Šis svarbus ir mistinis pagoniams skaičius patvirtina, kad čia galėjo būti sakrali jiems vieta.

I.Kanto teorija

Du tūkstančiai krikščionybės metų Europoje sunaikino daugybę pagonybės pėdsakų, o kartu ir žinias apie senovės žmonių gyvenimą.

Filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad norint sužinoti ne tik filosofijos paslaptis, bet ir pasaulio istoriją reikia išsaugoti Lietuvą.

E.Bunkos manymu, garsusis filosofas galvoje turėjo ir tai, kad į Žemaitiją vėliausiai Europoje atėjo krikščionybė ir ji bei laikas dar nespėjo sunaikinti pagonybės pėdsakų bei dvasios, kuriuose ir glūdi raktas į pasaulio istoriją.

Traukia neįprasti akmenys

E.Bunka tvirtina, kad visas apie Lopaičius sklindančias legendas būtų sunku ir išvardyti.

Jo nuomone, neabejotina yra tik tai, kad šioje vietoje žmogus pridėjo ranką prie akmenų – patvariausios žiloje senovėje medžiagos norint ką nors įamžinti.

Vaikščiodamas po piliakalnį gali aptikti ne vieną neįprastos formos akmenį ar akmenų grupę.

Kai kurie akmenų pavidalai – iš gamtos, o kituose matyti žmogaus rankų prisilietimo pėdsakai.

Šiuose akmenyse galima įžvelgti neįprastus pavidalus, žmonių veidus, nuo seniausių laikų žinomus simbolius, galbūt net iškalinėtus mistiškus senovės rašmenis.

Manoma, kad akmenys galėjo būti apdirbami specialia technika. Akmuo būdavo stipriai įkaitinamas, o paskui staigiai atšaldomas. Akmeniui skilus ir išgavus norimą formą, buvo galima toliau kalinėti ir dailinti kūrinį.

Anot E.Bunkos, Lopaičiuose lankęsis Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Geologijos katedros vedėjas profesorius Gediminas Motuza patvirtino, kad šiauriniame Aitralės upelio šlaite gulinčiame akmenyje iškaltas laivelio simbolis – žmogaus rankų darbas.

Lopaičių tyrinėtojų tikinimu, toks pat simbolis iškastas ir pietiniame piliakalnio šlaite, o prie jo guli akmuo su natūraliai atsiradusia laivelio formos nuoskala.

Senovėje laivelis dažnai reikšdavo mirties ir nemirtingumo simbolį.

Vaizdinys labai išraiškingas, atspindintis gamtos gyvybingumą, persikėlimą, nuolatinį judėjimą, tautosakoje nusakomą žmogaus atėjimu į šį pasaulį ir išėjimu. Megalitiniuose dariniuose laivelis išreiškė tiltus į kitą pasaulį ir atgimimo skatinimą.

Reikia tyrinėjimo

Visi Lopaičių apylinkes tyrinėjantys specialistai ir entuziastai sutaria dėl vieno – Lopaičiuose būtini išsamūs istoriniai bei archeologiniai tyrimai.

Jie galėtų paneigti ar patvirtinti Lopaičius apipynusius mitus bei legendas.

Tik mokslo istorikai ir archeologai galės patvirtinti, ar iš tiesų Lopaičiuose buvo pagonių šventvietė su spėjamais žynių kapais, ar čia iš tiesų stovi vienintelis Lietuvoje dolmenas, menantis Saulės kulto laikus, ar akmenyse, kurie į Lopaičius vilioja turistus, įvairiausi ženklai iš tiesų yra palikti žmogaus rankos.