Akys apkerėtos Alpių grožio: Žemutinėje Austrijoje jų įkalnėse styro žali vynuogienojų sodinukai, o Aukštutinės Austrijos žemėje debesų tumulai nardo po sniegynais boluojančias viršukalnes.
Tik abiejų priekalnėse vienodai raudonuoja baltasienių namukų čerpių stogai, tarp jų kyšo vienabokščių bažnytėlių smaigaliai, o juos regėdamas stebiesi, kaip jų šeimininkai, tarsi kregždžių lizduose glausdamiesi, nepaiso amžinai stataus kelio namo.
Austrijoje išskirtinai gardi kava, alus, nes visa gaminama iš šaltinių gelmėse spurdančio vandens. Toks pat varva ir iš čiaupo: geri pasimėgaudamas, iki soties neatsigerdamas. Lyg šienapjūtėje ištroškęs. O kai kirtęs sieną gurkšteli jau kitos šalies vandens, išsyk pajunti – jis kvepia kitaip. Ir nustembi – pasirodo, vanduo irgi kvepia…
Austrai lenkiasi miškui
Kalnų didybė iš dieviškųjų aukštumų moko žemiškosios kantrybės priekalnių gyventojus. Austrai – darbštūs, pedantiškai tvarkingi, tautinę savastį saugantys žmonės, kurie netoleruoja trijų dalykų: aplaidumo, paviršutiniško vertinimo ir nepunktualumo. Jie saugo kiekvieną žemės pėdą, juk 80 procentų visos teritorijos užima kalnai, ir kiekvieną medį: leidžiama kirsti ne daugiau kaip 0,5 hektaro, tačiau reikia iškart tiek pat atsodinti. Jei neišmanai miškininkystės reikalų – samdykis miškininką. Miškas austrams – tėvas, teikiantis pavėsį vasaromis ir saugumą švelniomis žiemomis, kai atodrėkiai graso sniego nuošliaužomis nuo kalnų. Stebuklingai atkakliomis šaknimis į kalnų uolas lipa medžiai, ir austrai nusilenkia jų kantrumui. „Mūsų miesto herbe trys medžiai primena, jog rotušė pastatyta miško vietoje”, – patikina aplankyto Zafeldo miesto burmistras Giunteris Schiedas. Herbo atspindys sudėliotas ir grindinio mozaikoje priešais rotušę. Pietaudami pastebime, jog ir austriškas dantų krapštukas keturiskart plonesnis už mūsiškį…
Vienuolynų lobiai
Kai lankomame Melko benediktinų vienuolyne pamatome daugkartinio naudojimo karstą: atvėrus jo apačią numirėlis, švelniai tariant, nusiridendavo į kapo duobę, suvalkietiškas taupumas nublanksta. Taip, beje, buvo palaidotas ir austrų pažiba – genialusis W.A.Mozartas. Šitaip taupyti XVII amžiuje vertė brangi mediena. Norėdamas įsigyti paskutinį žemiškąjį būstą, turėdavai paaukoti visų metų uždarbį. Tokį taupumą skatino tuometis arkivyskupas Jozefas II, ne vien žodžiais deklaravęs savą nusistatymą: asketiškai gyvenęs, kukliai palaidotas. Vienuolyne kabančios ankstesnių dvasiškių arnotos apsunkusios nuo siuvinėjimo auksu, o Jozefo II tarsi iš mūsų Kaziuko mugės – tikra lino sermėgėlė. Net 20 kilogramų aukso sunaudota vienuolyno katedrai išpuošti, tačiau mūsiškį pulką apakina tikrieji vienuolyno lobiai – 12 patalpų biblioteka, kurioje saugoma 100 tūkst. egzempliorių rankraštinių knygų. 1086 metais statytas Europos baroko architektūros šedevras dar pulsuoja vienuoliška dvasia – dabar tarnauja 30 vienuolių, veikia privati katalikiškos dvasios gimnazija, kurioje dėsto 90 mokytojų, mokosi 900 mokinių. Vienuolynui priklauso daug paveldėtos žemės – jos nuoma ir turizmas yra du pagrindiniai pajamų šaltiniai. Išpuoselėta vienuolyno aplinka tarsi paliudija esminį benediktinų tarnystės principą: „Melskis ir dirbk!”
Kultūringi ir drausmingi
Austrams ne itin tinka mūsiškės dainos „Kur tas kelelis pilkas mane nuves?” klausiamoji forma. Jų pakelės nenusėtos kryžiais kryželiais kaip pas mus žuvusiems atminti (per 5 kelionės dienas neteko matyti nė vienos autoavarijos), tačiau šalia kelio ženklų kartkartėmis pasikartojantis užrašas: „Lik sveikas, telydi tave Dievas”, paženklintas kryželiu, sušildo austrų dėmesingu palinkėjimu. Neteko matyti nė vieno kelių chuligano, nepaisančio taisyklių, nė vieno vairuotojo, kalbančio mobiliuoju telefonu. Už pastarąjį pažeidimą gresia 21 euro bauda. Autostradose zuja šalies valstybiniais numeriais paženklinti automobiliai – dažniausiai garsių firmų mažalitražiai, poilsiauti keliaujantieji prie jų kabinasi priekabas, o austrams prajuokinti tiktų pasakojimas apie lietuvaičius, genančius džipus gatvėmis, tarsi šios būtų sunkiai pravažiuojamos džiunglės ar bekraščiai dykumų smėlynai. Mažuose miesteliuose daug dviratininkų. Miniatiūrinėje dviračio priekabėlėje jaunos mamos vežasi kūdikius. Kultūringi, drausmingi eismo dalyviai austrai saugo ne tik svečius, bet ir savo kelius. Teko sukti į šoną visą šimtą kilometrų link kitos muitinės vartų, nes modernia įranga aprūpinta pirmoji pasufleravo, kad mūsų autobusas viršija leistiną svorį. Taigi keliaujantiesiems į Austriją, ypač slidininkams su savu inventoriumi, vertėtų pirma pasiteirauti, kokį svorį bagažo turėdami būsite įleisti į šitą šalį.
Jauku ir miela kaip namie
Į Austriją vertėtų nukeliauti lietuvaičiams, užsiimantiems kaimo turizmo verslu. Mūsiškiai verčiasi per galvas norėdami nustebinti svečius: puošta perpuošta sodybų aplinka, gremėzdiškais baldais užgriozdinti kambariai, neretai ir miestietiškos pramogos su kukliais sodietiškais „pagardais”. Celio prie Moso miestelyje, šalia gražuolio skaidraus ežero, keturias naktis nakvoję ponios Johanos Enzinger viešbutuke, jautėmės kaip namie. Jaukūs kambarėliai, koridoriuose senovinės komodos, užtiestos rankdarbiais, šventųjų paveikslai ir statulėlės – visa, kuo naudojasi šeimininkai ir kuo pasidžiaugia svečiai. Šiam „Seevirt” viešbučiui, tiksliau kelių kartų namui, – arti 600 metų, gal todėl čia sklinda geroji aura. Ir kai vakarais panyri į gulbių baltumo patalus, miegi pamiršęs svetimos lovos nepatogumus, kol ryte pažadina paukščių trelės, ir basute nutipenęs per pievelę čia pat gali išsipliuškenti ežere. Ligi pat jo kranto privažiavę stovi poilsiautojų automobiliai, atvažiavusieji įsikūrę „įsibridusiuose” namukuose ant vandens, o aplinkui nė menkiausios šiukšlelės. Gali sutikti ir keturkojus vedžiojančius šeimininkus. Šunys (o, lietuviškasis siaube) be antsnukių, jaukūs, pakalbinti šuniškai draugiškai „koketuoja” su svečiais, neteršia, kur pakliūva, o jei atsitinka „bėdelė” – šeimininkas kaip mat sutvarko. Vos tūkstantį gyventojų turinčio miestelio Celio prie Moso gatvelėse stovi dėžutės su maišeliais keturkojų išmatoms.
Austrų namų aplinkuma lyg iš spalvoto atviruko: saikingai pasodinta gėlių palei namo sienas, o vejos kilimėlis tarsi praplečia grožiui taupiai išnaudotą žemės pėdą. Nors Austrija kalnų šalis, tačiau neteko matyti akmenimis užgriozdintų gėlynų, sukonstruotų alpinariumų, nebent pati gamta kalnų keterose natūraliai išdėsto.
Lankydamiesi dar vienos bendruomenės centre Šledorfe, kur keli susikooperavę ūkininkai įkūrė „Sūrių pasaulio” įmonę, įsitikiname, jog ir agrarinės paskirties pastatų aplinka bemaž kaip gyvenamųjų namų. Šalia fermos kupa žydinčių kalijų krūmas, svyra iš krepšelių vijoklinės gėlės, ir pastatas ne kažin kur pakrašty, o pačiame miestelyje. Šalia fermos – miestelio siuvykla-parduotuvėlė, kur darbo randa žemės ūkyje neužimti tenykščiai, ir kur galima pasisiūti šventinius, vestuvinius apdarus ir net tautinius drabužius. Austrai itin mėgsta jais puoštis. Šledorfo burmistras Georgas Wallneris, pasitikęs mus dėvėdamas tautinį kostiumą, prasitaria, jog jis siūdintas būtent jo bendruomenės siuvyklėlėje. O po W.A.Mozarto gimtąjį Zalcburgą mus lydėjusi gidė Inesa, taip pat pasipuošusi tautiškai, pakomentuoja kostiumo detales. Moterys dėvi ilgus languotus sijonus, baltas palaidines, vienspalves liemenes, ant prijuostės riša kaspiną. Šio „drugys” kairėje pusėje išduoda, jog tai būsima nuotaka, dešinėje – jog ištekėjusi moteris. Vyrų trumpos, iš zomšos siuvamos kelnės su petnešomis, kurių jungiamoji detalė dažniausiai siuvinėta rankomis, perduodama iš kartos į kartą – įsiuvama į naują tautinį kostiumą. Švarko sagos dirbdinamos iš elnio ragų.
Tvarkos sergėtojai
Vis magėjo išvysti, kas Austrijoje palaiko tokią pavyzdingą tvarką. Sekėsi sunkiai. Galop paskutinę viešnagės dieną sostinėje Vienoje mūsų pulkelis pateko į demonstracijos prieš pasaulio globalizaciją pirmąsias gretas. Prieš išnirusią skanduojančiųjų minią nebuvo kur trauktis. Išvydome ir keletą policininkų. Trys tarsi vedė demonstrantų minią. Keturiese tolėliau burzgino motociklus. Pirma šių dar važiavo policijos automobilis. Jokios agresijos, jautiesi saugiai, ir tiek.
Ramu, saugu, gražu. Ir gyvųjų mieste, ir mirusiųjų. Austrų kapinaitės, kaip ir mūsų, skęsta gėlėse, tik nelenktyniaujama paminklų dydžiais. Kapviečių „galukojy” stovi mažytės, dekoratyviais dangteliais uždengtos dėžutės su šventintu vandeniu. Nukrenta lašelis į kapo smiltį – veikiausiai iš to paties kalnų šaltinio. Tarsi jungtis senosios praeities su kunigaikščių didybe ir taurios dabarties su iš anųjų laikų paveldėta tvarka, atsakomybe ir kalnų tvirtybe.