Tarptautinės ekspedicijos „Neris ir jos krantai” dalyviai džiaugiasi ne tik gamtos bei istorijos atradimais, bet ir naujais draugais.
„Finišas!” – šūktelėjo ekspedicijos vadas Vytis Vidūnas ir nelaukdamas, kol laivas palies sausumą, šoko su drabužiais į vandenį, o paskui, žygeiviams ir susirinkusiems ant kranto žmonėms plojant, išmaudė upėje ir ekspedicijos vėliavą. Šis Vilniaus universiteto dėstytojas tada atrodė laimingas kaip vaikas.
O baltarusis Vitalijus Kostenka, žvelgdamas į santaką, kur Nemunas priglaudžia Nerį, braukė ašaras. „Visą gyvenimą svajojau pamatyti šią vietą”, – kalbėjo žmogus ir glaudė prie savęs vienuolikmetį vaikaitį Kirilą, lydėjusį jį per šią kelionę.
Taip baigėsi beveik mėnesį trukusi Lietuvos ir Baltarusijos ekspedicija „Neris ir jos krantai. Grafo K.Tiškevičiaus keliais po 150 metų”, kurią organizavo Lietuvos keliautojų sąjunga, Baltijos aplinkos forumas, Neries ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcijos, Vilniaus rotušė.
Kelios dešimtys Lietuvos ir Baltarusijos intelektualų, sumaniusių pakartoti mokslininko grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 metų kelionę Vilija-Nerimi, išplaukė šių metų birželio 5 dieną guminiais laiveliais ir baidarėmis iš Baltarusijos Kameno kaimo, kur yra Vilijos aukštupys, ir liepos antrąją pasiekė Kauną – Neries ir Nemuno santaką. Įveikta daugiau kaip 450 kilometrų.
Irklavo dainuodamas
Iš keliasdešimties šioje kelionėje dalyvavusių lietuvių ir baltarusių visą maršrutą nuplaukė tik keliolika – kitiems pakako mažesnio atstumo. Antai Lietuvoje prie ekspedicijos prisidėjęs vilniečio žurnalisto Vlado Kasperavičiaus medinis plaustas „Bliuškis” galėjo plaukti tik iki Čiobiškio (Širvintų r.) – toliau jam kelią pastojo Neries seklumos.
Kai keliautojus Kaune pasitikęs šio miesto vicemeras Stanislovas Buškevičius teikė jiems ekspedicijos dalyvio medalius, daug plojimų pelnė lituanistas, žurnalo „Liaudies kultūra” skyriaus redaktorius Liudvikas Giedraitis. Jis visą maršrutą Nerimi (išskyrus Vileikos marias) nuo pat Kameno kaimo iki santakos įveikė vienviete gumine žvejo valtele. Patyręs 62 metų keliautojas ne tik spėjo plaukti paskui didesnių įgulų irkluojamus laivus ir baidares, bet ir dainavo bei meškeriojo.
72 metų radijo žurnalistas Vidmantas Putelis buvo vyriausias šios ekspedicijos dalyvis. Jis irklavo didelį katamaraną, kasdien maudėsi Neryje ir pirmas siūlydavosi panėšėti kieno nors sunkią kuprinę.
O baidares valdę kauniečiai Zita ir Romualdas Girkai bei vilniečiai Liutauras ir Ainis Balsiai, taip pat Eglė Tarabildaitė gali didžiuotis, jog plaukė ir per Vileikos marias. Didesnių laivų ir guminių valčių įgulos nesiryžo irtis per šį didžiulį vandens telkinį, tad buvo nuvežtos krantu autobusu.
Lagaminas – ir palapinėje
Bene daugiausia šia ekspedicija džiaugiasi jos mokslinis vadovas, Klaipėdos universiteto dėstytojas archeologas Vykintas Vaitkevičius. Jis ne tik nuplaukė visą maršrutą nuo Kameno iki Kauno, bet ir, kitaip negu daugelis žygeivių, pabuvo ten, kur Vilija-Neris išteka – Minsko srities Dokšicų rajono pelkėse. O svarbiausia – šis mokslininkas pririnko vertingos medžiagos apie Vilijos-Neries ir jos krantų istoriją, abipus šios upės įsikūrusių žmonių gyvenimą senovėje, etnografijos, tautosakos, archeologijos vertybes. Į didelį lagaminą, kurį archeologas V.Vaitkevičius tampė per šią kelionę, jis krovė vis naujas primargintas užrašų knygeles.
Su Vilniaus universiteto docente geografe Filomena Kavoliūte ir keliais kitais talkininkais V.Vaitkevičius matavo didžiuosius upės akmenis, ieškojo jos krantuose piliakalnių, pilkapių, šaltinių ir kitų istorijos bei gamtos paminklų, lankė greta upės įsikūrusius Baltarusijos ir Lietuvos kaimų žmones, užrašė jų prisiminimus, dainas, pasakas. Lygiai taip, kaip prieš 150 metų plaukdamas Vilija-Nerimi tai darė grafas K.Tiškevičius.
Valtis, kuria plaukė istorijos mokslų daktaras V.Vaitkevičius ir jo padėjėjai, kartais pasiekdavo stovyklą ir sutemus, kai čia jau seniai būdavo pasibaigę ekspediciją sutinkančių žmonių sveikinimai ir vaišės.
Lietuvos mokslininkų surinktą medžiagą planuojama šį rudenį aptarti per mokslinę konferenciją, o paskui išleisti atskira knyga. Ekspedicijoje dalyvavęs kino režisierius Vytautas Damaševičius kuria kino filmą, o baltarusiai ketina parengti fotografijų albumą.
Geriausia – prie Neries
Ankstesniuose LŽ reportažuose (birželio 15, 22 ir 29 dienomis) buvo pasakojama apie pirmuosius ekspedicijos, kurioje dalyvavo ir šių eilučių autorius, etapus. Tad šįkart – šiek tiek apie kelionės pabaigą.
Kiek pasiyrę už Širvintų rajono Čiobiškio miestelio ant kranto išvydome plakatą su užrašu „Geriausia gyventi prie Neries” ir keletą mums mojančių žmonių. Priplaukėme. „Kai prieš ketverius metus perskaičiau K.Tiškevičiaus knygą „Neris ir jos krantai”, svarsčiau, kas ir kada pakartos įspūdingą grafo kelionę”, – kalbėjo žygeivius pasitikęs buvęs „Nemuno” žurnalo žurnalistas Vaidotas Oškinis, kuriam tą dieną kaip tik sukako 60 metų.
V.Oškinis su žmona Ina pakvietė žygeivius į savo trobelę ant Neries kranto, Rusių rago kaime. „Tai aš užrašiau: „Geriausia gyventi prie Neries”, – prisipažino Ina. – Tai mūsų atsakas verslininkams, kurie ragina pirkti prabangius namus didmiesčiuose.”
Oškiniai šią dar XIX amžiuje statytą trobelę nusipirko prieš keliolika metų, paremontavo ir dabar joje praleidžia vasaras. Šeimininkas pasakojo apie apylinkės kultūros ir gamtos vertybes, rodė čionykštėje žemėje aptiktus archeologijos radinius.
Šalia, bet svetimi
Kitas Širvintų rajono Rusių rago kaime pamatytas vaizdas mus nuvylė. Plaukdami Nerimi dar iš tolo išvydome naują „pilį” ir išraustą paupio pievą prie jos, o prisiartinę nustėrome: dalis upės kranto buldozeriu nustumta į vandenį – padaryta prieplauka. Tokius darbus griežtai draudžia įstatymai, bet šių statybų šeimininkui, matyt, tai nė motais. Čiobiškio žmonės pasakė šio verslininko pavardę: Bronius Pauliukėnas. Gyvena Širvintose, o čia – jo vasarnamis.
„Neseniai iškirto medžius ir krūmus, išlygino terasą. Buldozeris išvažiavo tik šį rytą”, – kalbėjo vietiniai. Tikriausiai Širvintų rajono aplinkos apsaugos agentūra arba Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas įvertins šiuos B.Pauliukėno darbus.
Neries negerbia ne tik tas verslininkas – ne vienoje vietoje Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, matėme šios upės krantus niokojančių statybų. Nors ir seniau paneryje įkurtos sodybos daug kur stebino: greta upės – tvartai, išvietės, pūpso atliekos, o gyvenamieji namai suręsti atokiau, dažno jų langai atgręžti ne į upę. Neries krantai apžėlę dilgėlėmis, piktžolėmis, nėra net mažo takelio prie vandens.
Šiose sodybose gyvenantiems žmonėms Neris nerūpi, matyt, jie čia įsikūrę atsitiktinai. „Kam man upė? Nemėgstu vandens”, – numojo ranka netoli Stirnių (Trakų r.) sutiktas žmogus. O jo namas labai vaizdingoje vietoje, ant aukšto Neries skardžio…
Tik artėdami prie Kauno ir pakaunėje išvydome kitokius vaizdus: nors vasarnamių paneryje nemažai, prie daugelio – takai upės link, liepteliai. Daug kur krantai nušienauti, prižiūrimi. Čia įsikūrę žmonės Nerį brangina.
Nykstantys kaimai
Gražios, bet tuščios Gegužinės ir Skarulių kaimų bažnyčios, baigiantys išnykti šie ir Saleninkų bei daugelis kitų panerio kaimų. Kai kurių jų egzotiški pavadinimai – Šveicarija, Venecija, Paryžius, Londonas, Kaukazas – primena anuometinę emigraciją.
Dar gyvena tuose kaimuose žmonių, kurie ne tik prisimena, bet ir moka įdomiai papasakoti apie šių vietovių praeitį, tačiau dažniausiai tai – jau garbaus amžiaus gyventojai. Kas bus po jų? Ar jų palikuonys, įpėdiniai taip pat didžiuosis savo gimtinės istorija, savo upe?
Antai Saleninkų kaime V.Vaitkevičiui nelengva buvo atsisveikinti su iškalbingu 75 metų šio kaimo gyventoju Romualdu Griniumi, nors jau sutemo, o plaukti iki stovyklavietės reikėjo dar toli. „Nedaug Lietuvoje tokių pasakotojų”, – stebėjosi mokslininkas.
Žavėjo ekspedicijos dalyvius ir Skarulių kaimo senbuvių istorijos. Iš 150 trobų, stovėjusių čia prieš 40 metų, beliko penkios ir bažnyčia, tačiau melstis į ją vis dar atvažiuoja buvę šio kaimo gyventojai.
Varpininkas Marijonas Autukas ir jo brolis Česlovas didžiuodamiesi rodė senutėlį varpą, kuris skamba taip pat įspūdingai kaip prieš šimtus metų, pasakojo, kaip anksčiau vietos žmonės čia gaudė lašišas, dirbo luotus.
Skaruliškis Juozas Puišys su žmona Liucija ir dukterimi Judita, pamatę žygeivius, išskubėjo kviesti juos į savo kiemą. „Visą savaitę jūsų laukiame”, – prisipažino žmogus, perskaitęs apie ekspediciją laikraštyje.
Tokie susitikimai su panerių žmonėmis, kaip ir nuostabūs Vilijos-Neries vaizdai, jos krantuose esantys gamtos ir istorijos paminklai, liudijo, jog ši ekspedicija surengta ne be reikalo. Tačiau tegul apie tai kalba svarbiausi jos dalyviai.
Atrastas Neries pasaulis
Archeologas V.Vaitkevičius: „Ekspedicija parodė, kad Neris – tai atskiras, deja, nykstantis ir sparčiai kintantis pasaulis. Žmonėms, gimusiems prie upės, ji yra jų gyvenimo atspindys ir kalendorius. „Neris buvo nuostabiai graži, gėrėme jos vandenį, kuriame knibždėte knibždėjo žuvų”, – apie savo jaunystę Neries pakrantėse pasakojo daugelis sutiktų vyresnio amžiaus žmonių.
Pakrančių gyventojams, nesvarbu, kokia būtų jų tautybė ir šalis, Neris iki šiol yra svarbiausia juos supančios aplinkos dalis. Šių žmonių kalboje įsitvirtinęs tikrinis upės pavadinimas primena, kad ji – gyva būtybė, pulsuojanti savo ritmu.
Su upės ciklu susiję daugelis šventinių ir kasdienių papročių, įvairūs tikėjimai. Vileikos marių užtvindytų kaimų žmonės iki šiol sapnuose regi savo sodybas ir kasmet renkasi į kraštiečių sueigas ant marių kranto.
Planavome pakartoti 1857 metų grafo K.Tiškevičiaus ekspediciją, tačiau greitai tapo aišku, jog prabėgę 150 metų – ilgas laikotarpis naujausių laikų istorijoje ir moksle. Per trisdešimt dienų aptikome dažnai iki šiol visai nežinotų šaltinių Neries istorijai, vaidmeniui praeities ir dabarties kultūroje pažinti.
Garso įrašai baltarusių, lenkų, lietuvių kalbomis, fotonuotraukos, įvairių matavimų duomenys – puikus kultūros tyrimų šaltinis. Neries upės ir prie jos gyvenančių žmonių istorija – nuostabi.
Tikiuosi, kad per ekspediciją surinkti, o vėliau sutvarkyti duomenys taps prieinami visiems besidomintiesiems ir kvies juos į naujas keliones.”
Aukštupio harmonija
Geografė F.Kavoliūtė: „Labai patiko Neries aukštupys Baltarusijoje – beveik laukinė gamta, mažai apgyvendintos teritorijos, natūralios pievos, seni kaimai. Ramybė, harmonija, pirmykštis, bene XIX amžiaus kraštovaizdis, mažai pasikeitęs nuo tų laikų, kai čia plaukė K.Tiškevičius. Aišku, naujas gyvenimo ritmas pasieks ir šias vietas.
O įplaukę į Lietuvą išvydome žmonių agresiją gamtai – kraštovaizdį niokojančias turtuolių statybas, tvoras, šiukšles, teršalų vamzdžius. Ypač Vilniaus apylinkėse. O juk Vilnius skelbiasi greitai būsiąs Europos kultūros sostinė… Gimsta, jau gimė nauja – gardų – visuomenė, mėgstanti uždarą prabangų gyvenimą, nesiskaitanti su gamta ir kitais žmonėmis.
Senieji vietos gyventojai išgyvena dėl to, kaip tie atėjūnai elgiasi su upe ir kaimynais, tačiau nieko negali padaryti, o ir gamtosaugininkų veiklos paupyje beveik nematyti. Tik Neries regioniniame parke krantai ne tik gražūs, bet ir prižiūrimi.”
Turistams patiks
Lietuvių ekspedicijos vadovas, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius V.Vydūnas: „Svarbiausi mūsų ekspedicijos tikslai įgyvendinti: atkreipėme visuomenės dėmesį į Vilijos-Neries ir jos krantų istorijos, kultūros, gamtos vertybes bei ekologines problemas, paaiškėjo, kokios yra reikalingos tokios ekspedicijos.
Be to, įsitikinome, kad Vilija-Neris puikiai tinka vandens turizmui. Šiuo maršrutu galėtų susidomėti ne tik lietuviai ar baltarusiai, bet ir lenkai, latviai bei kitų tautų keliautojai. Tai būtų naudinga tiek jiems, tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai. Tik reikėtų pasirūpinti infrastruktūra – kur turistams pernakvoti, pailsėti, ką pamatyti. Labai trūksta paupiuose informacijos apie čionykštes kultūros, gamtos vertybes.
Neabejoju, paslaugų Nerimi plaukiantiems žmonėms padaugės. Jau dabar Lietuvos paneryje yra kaimo turizmo sodybų, kurių šeimininkai mielai priima keliautojus. Trūksta tik abiejų – Baltarusijos ir Lietuvos – valstybių valdžios geros valios, kad turizmas Vilija-Nerimi būtų sklandus.
Šiai tarptautinei ekspedicijai abi šalys parodė daug geranoriškumo: jos dalyviams praleisti buvo įsteigtas specialus pasienio postas prie upės, daugelyje vietų buvome svetingai sutikti. Vadinasi, Vilija-Neris gali vienyti.”
Upė moko gyventi
Baltarusių ekspedicijos vadovas, pedagogas Michailas Petuchas: „Ši ekspedicija, kurią lietuviai ir baltarusiai sumanė beveik tuo pat metu, pagerino mūsų tautų santykius. Laikau tai didžiausiu ekspedicijos nuopelnu.
Man K.Tiškevičiaus knyga buvo atradimas: supratau, kad mokslininkai turi bendrauti su paprastais žmonėmis, vaikščioti po kaimus ir pan. Ir per šią ekspediciją tai buvo daroma.
Vilija-Neris mūsų šalyse skirtinga. Aukštupyje ji tokia maža, jog galima apžergti, o vanduo ten dar toks švarus, kad galima jį gerti. Mes pripratę matyti Viliją ramią, tarsi susimąsčiusią. O Lietuvoje ją išvydome sraunią ir veržlią.
Istoriškai susiklostė, jog mes, kadaise buvę vienos šalies žmonės, dabar esame skirtingų valstybių piliečiai. Tačiau ta bendra protėvių praeitis, matyt, tebėra mūsų genuose, kad mus, baltarusius, taip traukia paviešėti Lietuvoje.”