Neseniai pasirodė Janinos Šyvokienės knyga „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai”. Jau kuriamas filmas ir steigiamas fondas paskutinio Lietuvos partizano atminimui įamžinti.
Janinos Šyvokienės knygoje rašoma apie paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928-1965) gyvenimą ir veiklą, pateikiama daug archyvinių fotografijų, dokumentų. Yra ir partizano amžininkų, tarp kurių – jo žmona Janina Snukiškytė, gydytojas Jonas Naginevičius ar buvęs KGB darbuotojas Petras Laguckas, prisiminimų. Įspūdingas literatūros sąrašas. Jame – per 200 publikacijų periodikoje, knygose, enciklopedijose, surinktų nuo 196O metų, kai Molėtų laikraštyje „Tarybiniu keliu” buvo išspausdinta pirmoji apybraiža apie A.Kraujelį-Siaubūną.
Didelis susidomėjimas
Jau įvyko knygos pristatymai Vilniuje ir Molėtuose. Pasak J.Šyvokienės, ypač įsimintinas – Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Ten gausiai susirinkę vyresni ir visai jauni molėtiškiai susidomėjo pasakojimu apie savo kraštiečio gyvenimą; mikliai išsidalijo net pusantro šimto knygų. Dar daug buvo apgailestaujančiųjų, kad ne visiems leidinių užteko.
Knyga sudomino ir Seimo narius. Per renginį net kilo mintis, jog leidinį apie A.Kraujelį-Siaubūną ir gausios Kraujelių šeimos, nuolat jautusios saugumo darbuotojų dėmesį, likimą vertėtų siūlyti kaip privalomą mokykloms, derėtų jį išversti ir išleisti anglų kalba. Visi pritaria, kad ir Lietuvos, ir užsienio žmonėms praverstų žinios apie paskutinį Lietuvos partizaną, kuris 1965-aisiais, po septyniolikos pasipriešinimo metų, kritinę akimirką nepalūžo, nepasidavė persekiotojams. Gerai, jei geros idėjos neapsiribos vien proginiais postringavimais.
Autorė – partizano sesuo
Knygos autorė J.Šyvokienė-Kraujelytė – viena iš šešių partizano seserų. Kaip ir visi šeimoje, ji buvo partizanų ryšininkė, padėdavo laisvės kovų dalyviams. Kartu su tėvais ir seserimis dukart buvo ištremta į Sibirą – Irkutsko sritį (1951 m.), Krasnojarsko kraštą (1960 m.). Nors dėl šių biografijos faktų J.Kraujelytės nepriėmė į Kauno medicinos institutą, jai pavyko įstoti ir sėkmingai baigti Lietuvos veterinarijos akademiją. Maža to, 1973-iaisiais Vilniaus universitete jauna mikrobiologė ekologė apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, o 1989 metais Maskvos M.Lomonosovo universitete – daktaro disertaciją.
Habil. dr. J.Šyvokienė parašė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, išleido monografiją „Hidrobiontų ir vabzdžių simbiontinis virškinimas”, ji Paryžiaus universitete išversta į prancūzų kalbą.
Po tokių tekstų tikriausiai nebuvo sunku išdėstyti šeimos gyvenimo istoriją? Mokslininkė tik numoja ranka, – ji ne rašytoja. „Molėtiškis Algirdas Šiukščius turi surinkęs labai daug medžiagos apie Aukštaitijos partizanus. Ne kartą rašė ir apie A.Kraujelį-Siaubūną, – LŽ pasakoja J.Šyvokienė. – Gal ketverius metus kalbėjome su A.Šiukščiumi apie knygą, bet dėl įvairių priežasčių jis atsisakė sumanymo. Tada ir suvokiau, jog pati privalau ryžtis šiam darbui. Reikėjo rašyti, nes tai – istorijai svarbūs faktai. Būtina ir jaunimui pasakoti apie pokarį, mūsų tautos išgyvenimus, tikrąsias vertybes.”
Istorijos pėdsakai
Rami, paprasta pasakojimo kalba, be jokių įmantrybių ar patetikos išdėstytas Kraujelių šeimos likimas sukrečia labiau nei aštraus siužeto filmas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė knygos pratarmėje J.Šyvokienės tekstą lygina su juoda rupia duona, kuri užgerta šaltinio vandeniu maitina sielą šiame cinizmo, pragmatizmo amžiuje.
Ir tikrai šiandien daugeliui nebesuvokiama, kaip galėjo ūkininkų sūnus, ne kariškis, 1948-aisiais, praėjus keleriems okupacijos metams, pasirinkti kovotojo kelią. Prisiekė Lietuvos Respublikai, jos idėjai. „Tik Kūrėjas žino, ką reiškė tas priesaikos tesėjimas – 17 nelegalaus gyvenimo metų, nuolat jaučiant mirties alsavimą į nugarą, alkį, šaltį… Ir taip diena iš dienos… – rašo D.Kuodytė. – Buvo šiame gyvenime ir begalinės šviesos: meilė, sūnaus (tokio panašaus į tėvą) gimimas, žmonių gerumas, pritarimas bei parama… O kai atėjo laikas, jis oriai išėjo į amžinybę, nes kitaip nemokėjo ir negalėjo.”
1965 metų kovo 17 dieną Papiškių kaime okupantai aptiko A.Kraujelio-Siaubūno slėptuvę. Kai partizanas suprato, jog neturi galimybių pasitraukti, nusišovė.
„Jau 1960-aisiais slapčia mums aplankęs brolis pasakė, kad tiki, jog Lietuva bus laisva, – prisimena J.Šyvokienė. – Mamutė tik palingavo galva… Norėdama gero vieninteliam sūnui užsiminė, kad gal Antanui nieko neatsitiks, gal jam atleis, jei jis legalizuosis. Tačiau brolis pakartojo, kad jis niekada nepripažino okupacijos, patikino, kad tikrai sulauksime, kai Lietuva vėl bus laisva. Dar pasakė, kad greičiau jau nusišaus, negu pasiduos priešui.”
Tebeieško brolio
Važiuojant plentu Vilnius-Utena matyti rodyklė su nuoroda: „Partizano Antano Kraujelio žūties vieta – 1,5 km.” Čia, Papiškių kaime, 1992 metų vasarą Utenos politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva prie namo, kuriame žuvo paskutinis Lietuvos partizanas,
iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo.
Tačiau kur palaidotas partizanas, artimiesiems iki šiol nežinoma. „Po Antano žūties sesuo Bronė buvo nuvykusi į Uteną, prašė „saugumiečių” parodyti brolio kūną ir leisti jį palaidoti, – prisimena J.Šyvokienė. – Nesulaukė atsakymo iš saugumo darbuotojų nei mamutė, nei tėtė, pragyvenęs net dešimtį metų laisvoje Lietuvoje. Neatskleidė šios paslapties ir įvykių liudininkai Sergejus Tichomirovas, Marijonas Misiukonis, Nachmanas Dušanskis.”
A.Kraujelio sesuo pasakoja apie kankinamai ilgus metus nežinios, sudėtingas brolio palaikų paieškas. „Tikėjausi, kad KGB archyvuose rasiu pažymą apie tai, kur užkastas brolis. Tačiau ten – tik skrodimo išvada, daug kitų dokumentų. Nėra nė mažiausios užuominos, kur jis palaidotas. Buvau ir pas M.Misiukonį, kuris buvo įpareigotas atpažinti jau žuvusį brolį ir tikriausiai žinojo nurodymus dėl laidojimo. Tačiau jis tepasakė, kad nieko nežino, – kalba J.Šyvokienė. – Ne keršto siekiame. Mes, seserys, tik norime išpildyti brolio prašymą: surasti jo kaulus ir palaidoti. Tas jo pageidavimas niekur nedingsta – jis bus perduodamas iš kartos į kartą.”
Vertas įamžinimo
„Prieš aštuonerius metus su prodiuseriu Žilvinu Stravinsku pradėjome galvoti apie dokumentinį filmą, skirtą A.Kraujeliui-Siaubūnui. Tokie vyrai verti filmų! – tvirtina kino operatorius Algimantas Mikutėnas. – Prieš dvejus metus, kai pagaliau pavyko rasti šiek tiek lėšų, pradėjome filmuoti. Norime sukurti labai paprastą ir subtilų pasakojimą apie Lietuvą ir jos gynėją.” A.Mikutėnas pasakoja, kad jau turi nufilmavęs ir archyvinės medžiagos, ir šių dienų žmonių prisiminimų apie labai gražų žmogų, bebaimę asmenybę. Tarp jų – buvę partizanai. Jie, prisimindami savo gyvenimą, kai mėnulis švietė, beveik pasufleravo filmo pavadinimą.
„Jau rengiame dokumentus A.Kraujelio atminimo įamžinimo fondui steigti, – LŽ informuoja vienas fondo iniciatorių Vilius Maslauskas. – Svarbiausias fondo tikslas – rasti paskutinio Lietuvos partizano palaidojimo vietą, pastatyti paminklą. Ir kitais būdais sieksime, kad šis žmogus būtų žinomas, deramai pagerbiamas.”