Popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė Palaimintuoju prieš 20 metų. Iki sekmadienio vyks Palaimintojo atlaidai, visai savaitei pritraukiantys į Marijampolę maldininkų ne vien iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš Lenkijos, kitų užsienio šalių.
„Jurgis Matulaitis turėtų būti įdomus Lietuvos visuomenei kaip ryški istorinė asmenybė – pirmųjų socialinių kursų organizatorius, socialiniu mokymu daręs įtaką garsiajai žemės reformai, Vilniaus vyskupas itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu, gabus diplomatas – Lietuvos bažnytinės provincijos, Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato projekto autorius”, – įsitikinusi dabar Vilniuje gyvenanti sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS (Marijos vargdienių seserys). Šiemet ji gavo labai rimtą įpareigojimą – atskleisti palaimintojo asmenybę platesniems visuomenės sluoksniams Lietuvoje. Vienuolė turėjo ypatingą privilegiją – svečiavosi tėvų Marijonų generalinėje kurijoje Romoje ir susipažino su ten saugomu archyvu, kurio nemažą dalį sudaro palaimintojo J.Matulaičio laiškai ir įvairių žmonių laiškai jam, daugybės arkivyskupo sakytų pamokslų ar konferencijų apmatai, jo asmeniniai dokumentai ir net daiktai.
Šiemet ir maldininkams sudarytos išskirtinės sąlygos susipažinti su palaimintojo gyvenimu bei veikla – Marijampolėje, Prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, veikia J.Matulaičiui skirta jo autentiškų rankraščių ir asmeninių daiktų paroda. Kai kurie eksponatai atvežti iš Vatikano archyvų saugyklų.
Užtrunka net 100 metų
– Lietuva nedidelė, santūrių žmonių šalis, gal todėl ji turi tiek mažai šventųjų?
– Sunku pasakyti, kodėl tiek mažai mūsų tautiečių iki šiol Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę. Gal šiek tiek kaltas ir mūsų santūrumas. Be to, galbūt nepakankamai rimtai gyvename savo tikėjimu, suvokimu, kad šventumas – amžinybė dangiškojo Tėvo namuose – yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. Todėl nejaučiame pavyzdžio ir užtarimo svarbos tų brolių ir seserų, kurie šventumo kelionę jau nukeliavo pirma mūsų, neieškome bendrystės su jais.
Vienintelis oficialiai kanonizuotas Lietuvos šventasis yra karalaitis Kazimieras (1458-1484). Jis gerbiamas kaip Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjas. Šv. Kazimiero kanonizacijos procesas užtruko beveik 100 metų.
Arkivyskupas J.Matulaitis (1871-1927) palaimintuoju paskelbtas 1987-ųjų birželio 28 dieną. Pastaruoju metu Lietuvos ir pasaulio katalikai meldžiasi, kad jis būtų įteisintas šventuoju. Kanonizacijos bylos jau pradėtos dar penkiems lietuviams: arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884-1953), arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873-1962) ir vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887-1946), taip pat dviem pasaulietėms – Adelei Dirsytei (1909-1955) ir Elenai Spirgevičiūtei (1924-1944).
Kanonizacija – tautos prestižo dalykas?
– Gal mūsų palaimintajam būtų palankiau, jei jis būtų vokietis ar lenkas?
– Arkivyskupo Jurgio beatifikacijos ir kanonizacijos procesą vargu ar galima laikyti užtrukusiu. Palaimintuoju jis paskelbtas praėjus 60 metų po mirties. Pati beatifikacijos byla truko 34 metus, nuo 1953-iųjų. Pastaruoju metu tapome išimtinai „greitų” beatifikacijos bylų, pavyzdžiui, Motinos Teresės, liudininkais.
Tačiau dažniausiai šis procesas būna daug ilgesnis. Jau minėjau mūsų šv. Kazimierą. O štai Marijonų vienuolijos, kurią atnaujino palaimintasis Jurgis, steigėjo tėvo Stanislovo Papčinskio ką tik sėkmingai pasibaigusi beatifikacijos byla užtruko net 240 metų.
Tolesnė J.Matulaičio kanonizacijos proceso eiga labiausiai priklausys nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo. Kilmė čia tikrai niekuo dėta. Dėl bylos „lėtumo” greičiau kaltas mūsų, lietuvių, jau minėtas santūrumas ar pasyvumas, sąmoningo tikėjimo trūkumas.
Kunigas Vaclovas Aliulis šiemet pasirodžiusios Stasio Ylos knygos „Jurgis Matulaitis” trečiojo leidimo epiloge rašo: „Beatifikacija, juo labiau kanonizacija nėra tautinio prestižo dalykas – taip mąstydami ir tokiais motyvais veikdami greičiau pakenktume šventam reikalui. (…) Jurgio Matulaičio kanonizacijos reikalas pajudės iš vietos, kai daugelyje pasaulio šalių jis bus pažįstamas ir gerbiamas, jo užtarimu gaunama malonių ir iš jų bent vieną, patirtą jau po beatifikacijos, bus galima įvertinti kaip stebuklą.”
Kai prabylame apie J.Matulaitį – palaimintąjį, būsimą šventąjį, turime suprasti, kad kalbame apie esmines žmogaus ir jo gyvenimo tiesas: kas esu, kokia mano gyvenimo prasmė? Paradoksas: viena vertus, mūsų visuomenėje, vis labiau pasineriančioje į daiktų ir turėjimo kultą, regis, nėra ir negali būti vietos šventiesiems ir jų liudijamoms vertybėms; kita vertus, maišaties, skubėjimo, konkurencijos akivaizdoje mes visi labai ištroškę būtent to, kas pastovu ir tikra, kas gali laiduoti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Neabejoju, jei tik pradėsime tai atpažinti ir pripažinti, Viešpats nedels suteikti malonės – turėsime šventąjį J.Matulaitį.
Tvirta gyvenimo ašis
– Rengdama S.Ylos knygos „Palaimintasis Jurgis” pristatymus išėjote už Bažnyčios ribų ir pabandėte prabilti platesnei auditorijai Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės bibliotekų salėse.
– Patirtis pristatant knygą tik patvirtina ankstesnę mano mintį. Auditorijos paprastai susirenka ne itin gausios. Akivaizdu, kad šiandienos vartotojiškai visuomenei tema lyg ir ne itin patraukli, tolima daugumos interesams. Kita vertus, taip pat akivaizdu, jog mes, dažnai net sau to nepripažindami, vis dėlto ieškome ko nors, kas tikra ir pastovu, kas padėtų atsakyti į patį svarbiausią – gyvenimo prasmės – klausimą. Juk sąmoningai ar nesąmoningai jis rūpi
kiekvienam žmogui. Tada ir būna džiugiausia, kai matai, jog palaimintojo asmuo per vaizdą, žodį, buvimą drauge su kitais prakalbina žmogaus gyvenimą, kai akys kažkaip nušvinta, kai klausia, kai perka knygą ne iš mandagumo, o tam, kad toliau ieškotų… Tegu ir ne daugelis, ne minios. Ne tai svarbiausia.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pati priartėjote prie palaimintojo J.Matulaičio gyvenimo analizės?
– Išgyventi bendrystę su šventuoju nėra tas pat, kas pasinerti į jo gyvenimo analizę. Žinoma, tam, kad patirtum bendrystę su asmeniu, turi jį pažinti. Tačiau galima tobulai išstudijuoti žmogaus gyvenimą ir žinoti daugybę faktų nepakėlus akių ir širdies nuo nuotraukų bei knygų į patį asmenį. Tikėjimas šventųjų bendravimu veda daug toliau.
Mano gyvenime arkivyskupas J.Matulaitis (pradžioje dar ne palaimintasis), atrodo, buvo visada. Gimiau ir augau Marijampolėje, čia buvau pakrikštyta, Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą priėmiau Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kurioje ilsisi jo palaikai. Tad arkivyskupas Jurgis buvo lyg ir natūrali pirmosios tikėjimo patirties dalis. Iš pradžių jis buvo tiesiog nepažįstamas. Augdama po truputį šį tą paskaičiau, šį tą sužinojau, šį tą supratau. Paskui, 1987 metų liepos 12-ąją, buvo paskelbimo palaimintuoju šventė, supurčiusi Marijampolę. Neabejoju, kad jis gerokai „kaltas” ir dėl mano pašaukimo tapti vienuole. Nors tikroji pažintis, išsamesnės, sąmoningesnės studijos, atėjo jau vėliau, vienuolyno naujokyne, kuris irgi buvo Marijampolėje, ir po jo.
Pastaruoju metu palaimintasis mane „pagavo” rimtai: vienuolija paskyrė rūpintis jo pažinimo, pamaldumo platinimu Lietuvoje, ypač šiais metais, kai minimos 80 metų jo mirties ir 20 metų paskelbimo palaimintuoju metinės. Dėl to turėjau ir ypatingą privilegiją – dvi savaites svečiavausi tėvų Marijonų generalinėje kurijoje Romoje ir galėjau susipažinti su ten saugomu archyvu.
Kaip niekada ryškiai pamačiau tris palaimintojo gyvenimo šūkius. Pirmasis – Vilniaus vyskupo: „Nugalėk blogį gerumu.” Ši frazė iš tiesų sukrečia, kai žvelgi į kojos ir rankos įtvarus, kuriuos daug metų ant kaulų tuberkuliozės pažeistų galūnių nešiojo J.Matulaitis. Vinco Šlekio ir kitų jo vaikystės draugų atsiminimuose iškyla nereikalingo vaiko, našlaičio akys. Antras šūkis parinktas atkurtai Marijonų vienuolijai: „Dievui ir Bažnyčiai.” Trečiasis labai asmeniškas, užrašytas dienoraštyje: „Dievas tegu būna viduriu viso mano gyvenimo: ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, norai ir darbai.” Tai raktas į palaimintojo Jurgio paslaptį.
Manau, kaip tik dėl šio šūkio, kuris tarsi atrakina anuos du, Tėvas Jurgis labai reikalingas mums visiems šiandien ir bus reikalingas visada. Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį – pastovią ir tikrą. Arkivyskupas liudija, kad tokia ašis yra, kad ją pasirinkus net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę.
Daugybė liudininkų
– Palaimintojo asmenybės bruožai, žmogiškosios būdo savybės ir nuveikti darbai Bažnyčiai nekelia abejonių, kad jis vertas būti šventuoju, tačiau to neužtenka…
– Per beatifikacijos procesą palaimintojo Jurgio gyvenimo šventumą paliudijo daugybė liudininkų. Ištyrus visus žinomus jo raštus pripažinta, kad visi jie visiškai sutinka su Bažnyčios mokymu. Šį darbą vainikavo 1982 metų gegužės 11 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II pasirašytas dekretas, kuriuo patvirtinama, jog arkivyskupas pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. Galiausiai 1986 metų pavasarį Šventųjų skelbimo kongregacijos komisija, gavusi medikų pateiktas išvadas, pripažino vieną per arkivyskupo Jurgio užtarimą įvykusį išgijimą mediciniškai nepaaiškinamu. 1986-ųjų birželio 30 dieną jos sprendimą patvirtino popiežius. Pati beatifikacija įvyko lygiai po metų. Kad mūsų palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju, trūksta dar vieno stebuklo, įvykusio jo užtarimu jau po beatifikacijos. Jis turėtų būti patvirtintas dokumentais.