Lietuvininkų diena Priekulėje

Neseniai Priekulėje įvykęs XIX lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimas – dar vienas Mažosios Lietuvos regiono aktualinimo žingsnis.

Jo metu iškelta ne viena kraštą jaudinanti problema, atsistatydino bendrijos pirmininkė Silva Pocytė, išrinktas naujas Seimelis ir naujas bendrijos vadovas. Lietuvininkai pagerbė mirusiuosius Elniškės kapinėse, apsilankė rašytojos Ievos Simonaitytės muziejuje, pasižvalgė po Priekulę, susėdo bendrystės pietų.

Kiekvienais metais vykstantį susiėjimą stengiamasi rengti vis kitoje Klaipėdos krašto vietoje ir sukviesti kuo daugiau vietinių, čia gimusių, čia užaugusių lietuvininkais vadinamų gyventojų. Atvažiuoja ir žmonių, kurie prijaučia šiam kraštui, jį tyrinėja.

Be tokių ir pačių priekuliškių, šiame susiėjime didelio būrio sulaukta iš Klaipėdos, dalyvavo svečių ir iš Vokietijos.

Pagrindine veiklos kryptimi iš aukų gyvenanti bendrija nurodo kultūros paveldo populiarinimą, puoselėjimą. „Mes neturime jokių politinių tikslų, nedarome jokių politinių manifestacijų“, – kalbėjo dabar jau buvusi bendrijos pirmininkė S. Pocytė.

Kadangi bendrijos būstinė esanti Klaipėdoje, ir didžioji dalis renginių koncentruojasi Klaipėdoje, todėl spėjama, jog klaipėdiečiai – aktyviausi, tačiau, pasak S.Pocytės, šio krašto puoselėtojų daug ir kituose rajonuose, miesteliuose.

„Jie galbūt tai daro kitais būdais, savo renginius organizuodami muziejuose ar kultūros centruse, bet galbūt ir mes per mažai keliaujame su tos bendrijos idėjomis po kitas vietoves“, – savikritiškai kalbėjo pirmininkė prieš atsistatydinimą.

Palinkėjo vienybės

Daugelis vietinių Klaipėdos krašto gyventojų – liuteronai. Priekulės kultūros namų pilnutėlei salei pirmiausia kalbėjo liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.

Jo pastebėjimu, kai kada polemika apie istorinių įvykių traktavimus peržengia geros paprastos diskusijos ribas, daugiau vyrauja emocijos, kurios ne visuomet veda į produktyvų ir bendrą darbą. Vyskupas linkėjo, kad Mažosios Lietuvos regionas vėl iškiltų, kad jo kultūra kuo mažiau būtų traktuojama kaip paribio kultūra, kad „kitais metais susirinkę galėtume pasakyti ir pajausti, kad iš tiesų mes tapome vieningesni, nepaisant mūsų skirtingumo, nes mus vienija du dalykai, pirmiausia – tas pats Viešpats prisikėlęs, ir ta pati žemė, dėl kurios mes esame čia ir susirinkę.“

Bendrija sensta

Lietuvininkai įdėmiai išklausė S. Pocytės ataskaitos. Pasidžiaugta Dalios Kiseliūnaitės inicijuota tradicine švente „Giesmių giesmelė“, bendrija kartu su Klaipėdos etnokultūros centru atgaivino Šiupinio šventę – per Užgavėnes švenčiamą išskirtinę Klaipėdos krašto šventę, inicijavo Bitėnų kaimo kapinaičių šventės atgaivinimą.

Ir šis susiėjimas pirmą kartą buvo pradėtas gėlių padėjimu kapinėse. Priekulėje palaidotas buvęs ilgametis Priekulės bažnyčios kunigas, profesorius Vilius Gaigalaitis, kunigas Jonas Armonaitis, daug aktyvių lietuvininkų.

S. Pocytė papasakojo apie tradicinę lietuvininkų konferenciją, rengiamą kartu su mokslininkais, atkreipė dėmesį, jog bendrija nebūtų pajėgi daugelio darbų atlikti be Klaipėdos etnokultūros centro, Klaipėdos universiteto, Klaipėdos miesto savivaldybės, Liuteronų bažnyčios, Šilutės miesto muziejaus ir kitų bičiulių.

Pranešėja apgailestavo, jog bendrija sensta, ateina mažai jaunimo. „Ne visi atsivedame į bendrijos veiklą savo vaikų ir anūkų – dėlto kyla baimės, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų“, – nerimavo S. Pocytė.

S. Pocytė naujajam Seimeliui siūlė parašyti kreipimąsi į Klaipėdos rajono savivaldybę, kad pateiktų atsakymą į klausimą, kodėl pusė lietuvininkų parko Agluonėnuose tapo privačia nuosavybe ir kaip bus užtikrinta, kad likusioji parko dalis netaptų privačia nuosavybe.

Pastebėti

Mažosios Lietuvos kraštą garsinančios „Vorusnėlės“ vadovė Dalia Kiseliūnaitė, pasidžiaugė savo kolektyvo nuopelnais („Vorusnėlė“ pelnė „Aukso paukštę“) ir tuo, jog Liaudies kultūros centras pagaliau pastebėjo penktąjį Lietuvos etnografinį regioną – Mažąją Lietuvą: „Tai įrodymas, kad Mažosios Lietuvos kultūra yra išskiriama, kaip atskira etnografinio regiono kultūra. Giesmės girdimos, klausomos, priimamos, daugelis žmonių tiesiog atranda jas.

D. Kiseliūnaitė atkreipė dėmesį ir į tai, jog ansambliui pasiūti nauji rūbai – Tilžės Ragainės regiono rūbų kopijos.

„Turime tautinį kostiumą. Mergaitėms sakau, jog šitais rūbais puoštis – didelė garbė. Taip apsirengus galima prezidentą priimti, karalių, karalienę.“

Kėlė problemas

Didelis kultūros paveldo gynėjas Jonas Jagutis kartojo, jog kultūros paveldas nyksta, nes piktavališkai griaunama, nes užstatoma šiuolaikiniais moderniais pastatais. Nutraukti griovimą, tvirtino jis, gana sunku, tad siekia jį bent sušvelninti bei didinti materialinę ir moralinę atsakomybę tų, kurie deda parašus, laimina griovimus.

Pasak J. Jagučio, naujajame Klaipėdos miesto plane numatoma patikslinti istorinio senamiesčio ribas, o projekte buvo siūloma išsiaiškinti sunykusias zonas ir išbraukti iš saugomo paveldo sąrašų.

Ieva Biržienė nerimavo, jog žūsta klaipėdiškių tarmė. Pakvietė kalbėti su savo vaikais tarmiškai, užrašyti žodžius, kad tarmė išliktų. D. Kiseliūnaitė siūlė kelti, kol laikas, vietovardžių klausimą.

„Atsirado Romų kaimas. Žemę nusipirko, namų pastatė ir pardavinėja žmogus, vardu Romas. Ar leisit Vilnių Zuokiškiais vadinti?“ – klausė. „O gal Bosais visą Klaipėdą?“ – pasigirdo iš salės.

Reiktų užkirsti kelią, nes atsiranda, anot D. Kiseliūnaitės, kvailų gatvių – Grožio gatvė, Artūrų gatvė.

Priekuliškė Edita Barauskienė nerimavo, jog šio miestelio paveldas – apgailėtinos būklės, pastatų remontui niekas neduoda lėšų.

Už visą Seimelį

Priekulėje įvyko ir naujo Seimelio rinkimai. Procedūra neužsitęsė, buvo balsuojama bendrai. Helmutui Arnašiui perskaičius 15 kandidatūrų, pakilo miškas rankų. Papildomai buvo pasiūlytas dvasininkų atstovas – kunigas Remigijus Šemeklis.

Bendrijos vadovė S. Pocytė, viešai prisipažinusi, jog ją graužia sąžinė, kad negalėjo skirti bendrijos veiklai „tiek laiko, kiek tikėjosi“, pareiškė atsistatydinanti iš pirmininkų.

Jos manymu, bendrijai turi vadovauti žmogus, galintis skirti bendrijai ne dvi valandas per savaitę, o galbūt kiekvieną dieną gyventi bendrijos mintimis, darbais, tuo tarpu jai jos tiesioginės pareigos neleidžiančios to daryti.

Naujasis Seimelis, kiek atskirai pasitaręs, iš karto išsirinko naują pirmininką – Joną Jagutį.

„Jausmas nekoks, nes neplanavau ir neįsivaizduoju, kaip tą darbą dirbti, buvau pažadėjęs tik Seimelyje būti“, – prisipažino naujasis pirmininkas, neslėpdamas, jog turi pakankamai darbo kaip Lietuvos piliečių sąjungos narys. Visas Seimelis žadėjęs pagalbą.

Ievos Simonaitytės muziejuje. Ne vienas susiėjimo dalyvis buvo su rašytoja bendravęs. Auotrės nuotr.

Diskusijos vyko ir atskiruose rateliuose

Kariūnas Algimantas Liesius šokdino Dalią Kiseliūnaitę ir žygiui nuo Šernų iki Švėkšnos ieškojo palydovų, kurie paaiškintų jaunimui, kas ta Mažoji Lietuva

Jonas Jagutis: „Bendrija reikalinga ne tiek rūpintis, kad save užimtų, o daugiau turėtų rūpėti visuomeniniai dalykai, ypač Klaipėdoje“

Viešnia iš Vokietijos Ieva, buvusi Klimaitytė, gimusi Pagėgių krašte, Stubriuose, vasaromis gyvena Šilutėje

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.