Marių žvejų orai nelepina: dažni lietūs, stiprūs, gūsingi vėjai suteikė jiems „neapmokamas” atostogas.
Ypač apmaudu „sterkautojams”, kurie pradėjo pajusti skonį: iš marių grįždavo su vienu dviem (kartais ir daugiau) sterkais.
Tai patvirtino ir patyręs meškeriotojas Leonidas, kurį sutikau krante su draugais beaptariantį sėkmingą naktinę žūklę. Jis gaudė sterkus nuo 22 valandos vakaro iki 10 val. ryto. Geriausiai jam kibo, kai ant kabliuko buvo mailius, kurio ne taip lengva apsirūpinti marių pakrantėse specialiai pa-ruoštu tinkleliu.
Įdomų pasakojimą išgirdau iš savo gero draugo Juliaus, kuris dažniausiai tik sterkus žvejoja. Šį sezoną jis jau daug kartų buvo išplaukęs į marias, pradreifavo šimtus metrų, bet pasigirti ypatinga sėkme meškeriotojas negalėjo: dažnokai grįždavo su nuliniu rezultatu.
„Tradicinis” buvo ir tas pirmadienis. Jis su dviem draugais bandė laimę nuo 16 valandos. Mat buvo girdėjęs, kad tomis dienomis pavakariais galima suvilioti vieną kitą sterką. Deja, ir tą dieną tik vienam įgulos nariui nusišypsojo laimė: „įstatymiškas” sterkas.
Bandė vyrai meškerioti ir kitą dieną tuo pačiu laiku. Rezultatai buvo geresni: du įgulos nariai šventė kuklią pergalę: į valtį įsimetė po sterką.
Žvejų būta atkaklių. Jie išplaukė ir trečiadienio popietę.
– Tiesiog apstulbau, – prisimena Julius. – Jau pirmu dreifu man užkibo sterkas, kurį dėl svorio galėjau drąsiai rodyti priekabiausiam gamtos apsaugos inspektoriui.
Nuotaika pakilo, ryžto irgi pakako, ypač tikint, kad gera pradžia – pusė darbo. Bet žvejybos laikas tirpo, o marių dugne šokdinamas guminukas tylėjo.
– Apie 20 valandą, baigiant žūklę, – sako Julius, – vieno dreifo metu pajutau stiprų smūgį. Tvirčiau suspaudžiau spiningą, ėmiau sukti ritę. Supratau, kad traukiu stambią žuvį. Kurį laiką labai priešinosi, blaškėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, gal trijų keturių metrų gylyje. Ką tokiu atveju galvoja žvejys, turbūt aišku: kad tik viskas baigtųsi sėkmingai, nenutrūktų laimikis. Šiaip taip žuvį iškėliau į paviršių. Širdis ėmė dažniau plakti, nes pamačiau stambų sterką. Vienas įgulos narys bandė jį ištraukti graibštu. Kur tau: ne tokiai žuviai buvo skirtas mažokas graibštas. Išgirdau patarimą: trauk ją arčiau valties. O sterkas priešinasi, lenda po valtimi. Pavojingas momentas. Šiaip taip pavyko jį vėl iškelti į paviršių jau prie valties. Tada vienas įgulos narys čiupo žuvį už žiaunų ir įmetė į valtį. Koks dėkingas buvau draugui! O sterkas išteriškai blaškėsi ant valties dugno. Teko jį „atjungti”, nes neįmanoma buvo su plėšrūnu susitvarkyti.
Vyrai dėmesingai apžiūrėjo stiprią gražuolę žuvį. Žinoma, pasvėrėme. Nieko sau: 5 kilogramai ir aštuoni šimtai gramų.
– Tokio svorio sterkas, – prisipažino laimingas žvejys, – pirmasis mano ilgamečio meškeriotojo istorijoje.
O gal Julius šiemet tapo rekordininku?
Su solidžiu laimikiu, aišku, garbinga buvo grįžti į namus. Bet neišvengta vargo, kol tokį „paršiuką” nuvalė ir paruošė kepti. Kokia skani ši žuvis, įtikinėti nereikia.
Na, o Smiltynė kol kas žvejus mėgėjus džiugina juodažiočiais grundalais. Sako, jų pagaunama ir Danėje. Paplito ši nesimpatiška ir godi žuvis mūsų vandenyse. Daug mailiaus nuo jos nukentės.