Prieš trejus metus, minint 145-ąsias spaustuvininko Martyno Jankaus gimimo metines, buvo atgaivinta tradicija jo namų kieme Bitėnuose rengti kultūros žmonių sueigas.
Mažosios Lietuvos patriarcho M. Jankaus namų kiemas dar prieškario Lietuvoje garsėjo kaip kultūros žmonių susiėjimo vieta. Pagėgių savivaldybės, laikraščio „Šilo karčiama” ir M. Jankaus muziejaus darbuotojų Giedrės ir Eugenijaus Skipičių iniciatyva sueigų tradicija buvo atgaivinta ir per keletą metų išaugo į grandiozinį Panemunės krašto renginį.
Šiemet į tradicinę sueigą pas M. Jankų atvyko per 200 spaustuvininkų, leidėjų, žurnalistų, kultūros, meno, politikos veikėjų iš visų Lietuvos regionų.
Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis, žvelgdamas į M. Jankaus kieman sugužėjusią minią, sakė: „Mažosios Lietuvos kraštas ir paties M. Jankaus asmenybė ilgą laiką buvo nepelnytai primirštas. Džiugu, kad šios sueigos dėka atgaivinama istorinė atmintis”.
Visi sueigos svečiai pasirašė atkurtoje „Amžinojoje Rambyno knygoje”. Tokią knygą su svečių parašais turėjo ir pats M. Jankus, tačiau dabar ši neįkainojama Lietuvos istorijos relikvija saugoma M. Mažvydo bibliotekoje. Pagal jos pavyzdį sukurta kopija, į kurią šilkografijos būdu perkeltas Vydūno įrašas, M. Jankaus įžanginis žodis. Knygoje įrišta 1 000 lapų. Paskaičiuota, kad į šią knygą bus rašoma 100 metų.
Šiemet sueiga pas M. Jankų buvo skirta Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimui, šia tema surengta konferencija. Paties spaustuvininko atminimą sueigos dalyviai pagerbė, padėdami gėlių ant M. Jankaus, jo šeimos bei bendražygio Viliaus Storostos-Vydūno kapų Bitėnų kapinaitėse.
Prie M. Jankaus muziejaus iškilmingai atidengta klaipėdiečio skulptoriaus A. Boso sukurta atminimo lenta – varinis spaustuvininko bareljefas su užrašu.
Nauji meno kūriniai papildė ir M. Jankaus muziejaus kieme nusidriekusį „Paveikslų sodą” – unikalią galeriją po atviru dangumi. Dešimt dienų prieš sueigą vykusiame plenere šiemet kūrė dailininkai vilnietis Aloyzas Stasiulevičius, klaipėdiečiai Danas Andriulionis ir Juozas Vosylius, kretingiškis Andrius Miežis, pagėgiškė Liucija Bungardienė.
Ant didžiulių kartono plokščių menininkai spalvomis perteikė savo įspūdžius. Visus trejus metus „Paveikslų sodą” „sodinęs” D. Andriulionis gyrė plenero organizaciją: „Neteko girdėti, kad dar kur nors Lietuvoje vyktų toks pleneras, kad dailininkams duotų visas medžiagas ir dar honorarus mokėtų.
Plenero organizatoriai surengė mums ekskursiją po apylinkes. Apžiūrėjome architektūros paminklus. Graudus, žiaurus vaizdas. Nuostabios neogotikos, gotikos bažnyčios, kapinaitėse kalto metalo kūriniai griūna, nyksta nesustabdomai. Verkiant reikia restauracijos, bet tai kainuoja milžiniškus pinigus. Man atrodo, kad švietimas, kultūra yra tai, kas dar gali išgelbėti nuo užmaršties”.
Be D. Andriulionio, Mažosios Lietuvos architektūros bei gamtos paveldą savo kūriniuose įamžino ir A. Miežis, J. Vosylius, L. Bungardienė. O Lietuvos dailės maestro A. Stasiulevičių įkvėpė kapinaitėse perskaityti Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos”. Pagal juos jis nutapė kosmine šviesa nutviekstą kūrinį.
„Paveikslų sodą” papildė ir Vokietijoje gyvenančio dailininko J. Rotkio padovanotos trys metalo skulptūros. Pagėgių meras K. Komskio manymu, „Paveikslų sodas” iki brandos dar bus „sodinamas” apie dešimt metų.
Unikaliu šiemetinės sueigos pas M. Jankų projektu tapo Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro bei Klaipėdos muzikinio teatro solistų, choro ir baleto artistų surengtas koncertas „Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” ant Rambyno kalno.
„Koncertuoti lauke mums ne naujiena. Anksčiau esame groję Klaipėdos teatro aikštėje, ant Jono kalnelio, Kretingoje, Siguldoje, tačiau ant Rambyno kalno operečių ištraukos skamba pirmą kartą. Nuo gryno oro truputėlį išbrinksta instrumentai, nėra idealios kokybės, bet muzikantai stengiasi”, – pasirodymą pakomentavo orkestro vadovas Stasys Domarkas.
Koncerto žvaigždė solistas Eduardas Kaniava neslėpė susižavėjimo: „Labai gera atmosfera, puiki nuotaika. Mano balsas skambėjo daug kur. Taip pat ir Pagėgiuose, Tauragėje, Šilutėje, Tilžėje, tačiau ant Rambyno kalno dainuoti dar neteko. Įkvepia ne tik atvira erdvė, bet ir klausytojai. Išėjęs į sceną matau šypsenas, matau, kad esu laukiamas. Tai atlikėjui – svarbiausia”.
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”