Paupiuose, buvusioje atskiroje gyvenvietėje, kuriasi prašmatnių namų kvartalas.
Tačiau čia dar yra ir senųjų gyventojų, kurie savo tvartuose laiko ir karvių, ir arklių.
Dvaro teritorija
Paupiai Klaipėdos teritorija tapo 1996 metais miestui išplėtus savo ribas. Gyvenvietė buvo padalinta į du gyvenamuosius rajonus – Bachmano dvaro ir Paupių.
Čia yra išlikęs visas senų dvaro pastatų kompleksas su želdiniais, tvenkiniais, kelių bei takų sistema. Tiesa, daugiausia senovės liekanų yra Paupių kaimynystėje esančiame Bachmano dvaro rajone, tačiau ir Paupiuose yra likę kumetyno pastatų ir, pasak gyventojų, tvenkinys su senovine drenažo sistema.
XV-XVI amžiuje, buvusio dvaro vietoje, buvo užmiesčio žemės. Per jas ėjo kelias iš Klaipėdos pilies į Žemaitiją. Tankiai apgyvendinta teritorija prie Danės upės, pavadinimu Bachmano žemė, Baksėdžiai, minima 1500-ųjų, 1540-ųjų ir vėlesniuose šaltiniuose. Prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, šiai teritorijai pradėtas naudoti Paupių pavadinimas.
Dvaras įsikūrė 1613 metais, kai vienam Klaipėdos kunigui čia buvo skirtas žemės sklypas sodybai kurti. Dvaras yra turėjęs daug savininkų, kiekvienas savininkas atnešdavo naujų idėjų, ūkininkavimo principų, nuolat kito urbanistinė dvaro struktūra.
XVIII amžiuje dvare buvo įkurta našlaičių prieglauda. Prieglauda išsilaikydavo iš jos teritorijoje esančio dvaro nuomos. XX amžiaus pradžioje dvarui priklausė 721 hektaras žemės. Buvo užveistas didelis sodas, žemė buvo melioruota, šalia dvaro veikė plytinė.
Sovietmečiu čia įsikūrė Žemės ūkio technikumas, dabar tai – Verslo ir technologijų kolegija. Po nepriklausomybės atgavimo išparduotose technikumo žemėse – daržuose, soduose ir ganyklose – pradėjo dygti ištaigingų privačių namų kvartalas.
Prižiūrėjo pusšimtį arklių
„Baigiu čia amžių. Jau ilgai gyvenu – turbūt penkiasdešimt metų”, – sakė vienu seniausiu gyventojų paupiškių laikomas ponas Justas.
„Nieko čia nebuvo, – jis mostelėjo į naujų namų pusę. – Čia buvo daržai, bulvės, ganyklos. Žemės priklausė Žemės ūkio technikumui. Žemių jam nebereikėjo, pardavė, žmonės išpirko ir pasistatė sodybas. Namai tik po nepriklausomybės atgavimo pradėjo dygti.”
Mostelėjęs į kitą – pievos – pusę, vyras prisipažino: „O čia mano žemė, turiu hektarą, išdalinau vaikams, tegul namus statosi.”
Ponas Justas sakė ir ūkį dar turįs: „Aš ūkininkauju: karvę ir arklį turiu. Kaimynė dar tris karves turi. O iš tų naujų gyventojų niekas nieko neturi, tik mes, senieji. Arklio iki nepriklausomybės atgavimo neturėjau, tai viską pats traukiau – ir šieną parsiveždavau, ir daržus rankomis apsidirbdavau.”
Gyventojas prisiminė, kad žmonių sovietmečiu čia mažai tebuvo. „Buvo technikumas ir kelios sodybos. Ta gyvenvietė buvo nuo senų laikų. Čia Bachmano, vokiečio, dvaras buvo. Dar yra likęs kumetynas. Trys namai Bachmano buvo, nugriovė ir pastatė penkių aukštų namus darbuotojams”, – sakė jis.
Ponas Justas prieš penkiasdešimt metų čia atsikraustė dirbti technikumo statybose. „Statėm katilinę, penkiaaukščius. Tarybiniais laikais, žinai, ne taip ir sklandžiai vyko tos statybos. Ir pasėdėdavom, ir išgerdavom, ir parūkydavom”, – prisiminė jis.
Jis sakė, kad iš pradžių čia buvo kolūkis, paskui – Žemės ūkio technikumui priklausantis tarybinis ūkis. Čia veterinarai buvo ruošiami.
„Tarybinis ūkis turėjo daug karvių ir arklių. Tai tie daktarai prižiūrėdavo juos. Darė eksperimentus. Privežė šieno į didelį tvartą, norėjo, kad karvės pačios pasiimtų, kad nereikėtų žmonėms šerti. Kad vienas kito nebadytų, nuėmė jauniems veršeliams ragus, išdegino. „Kriokino” tuos veršelius… Galvojo, kad ragai nebedygs, bet vistiek išdygo. Jei tik galvą nupjausi, tik tada nebedygs ragai. Nepasiteisino tie jų darbai, teko mesti…” – pasakojo vyras.
Justui teko ir arklių šėriku dirbti. Net penkiasdešimt arklių yra prižiūrėjęs. Vyras sako, kad ir arkliai nuo veterinarų yra nukentėję. „Darė bandymus. Sugalvojo į gerklę įkišti žarną ir pilti vaistus, kad neturėtų arklys kirmėlių. Turėjau gražų eržilą, tai jam žarną įvedė ne į skrandį, o į plaučius. Supylė vaistus… Ir teko „į maistą” išvežti…” – sakė vyriškis. „Arklys koją nusidaužė. Zootechnikas pareikalavo rašyti pasiaiškinimą. Ką aš rašysiu? Jei rašai pasiaiškinimą, direktorius jau gali bausti, atleisti iš darbo. Aš nerašiau, bet direktorius pareikalavo, – pasakojo ponas Justas. – Rašte paklausiau, kodėl zootechnikas neprašė pasiaiškinimo veterinarų, kurie iš rikiuotės išvedė septynetą arklių, eržilą… Direktorius, kai perskaitė, atbėgo, sako: „Ką čia parašei?”. O aš juk visą tiesą parašiau…”
Bandė įsilaužti į namą
Tėvų namą Paupiuose renovavęs ponas Jonas čia gyveno nuo ketvirtos klasės – jau maždaug trisdešimt penkerius metus.
„Ten toliau yra Bachmano dvaras. O čia netoli yra kumetynas išlikęs, buvusios kiaulidės, kiti pastatai. O sovietmečiu nieko nebuvo – vienos ganyklos. Sovietmečiu turbūt kitokių gyventojų ir nebuvo – kas čia gyveno, tas ir dirbo Žemės ūkio technikume. Taip pat čia prie technikumo buvo prijungtas Klemiškės tarybinis ūkis. Jis čia netoli – už Palangos plento – buvo. Ūkio kontorą iš Klemiškės perkėlė į Paupius. Vėliau bandė ir „Pergalės” kolūkį prijungti. Bet prasidėjo Sovietų sąjungos birimas”, – pasakojo vyras.
„Buvo šaunus technikumo sodas, nežinia, kam jis dabar priklauso. Technikumui priklausė didžiulė teritorija iki pat Palangos plento. Bet jau ten irgi išdygo nuosavų namų kvartaliukas. Regis, ir toliau sodą kirs ir namus statys”, – sakė jis.
Jam atrodo esą geriau, kad Paupiai – ne atskira gyvenvietė, o yra prijungta prie miesto. „Va, šią gatvę – Rūko – dar sovietmečiu asfaltavo, bet asfaltas sudilo, buvo išvis tragiškas. Net praeit negalėjai, apie važiavimą nėra ko ir kalbėti. Bet miestas sutvarkė – dėmesį parodė”, – teigė jis.
Tačiau bėdų Paupiuose netrūksta, – sakė ponas Jonas. „Turim vargo su kanalizacija. Tų naujųjų namų savininkai naują nusitiesė, o čia – vargas. Vandentiekininkai sako, kad jau yra projektas paruoštas. Sako, jei projektas jau pajudėjo, tai ir darbai tuoj pradės judėti”, – pasakojo jis.
„Netoliese yra tvenkinukas. Jis dar Bachmano laikų. Jis visą laiką būdavo pilnas vandens. Čia buvo visa vandentiekio sistema, dar iš raudonų senovinių vamzdelių. Ji ėjo į Danės upę, o iš laukų surinkdavo vandenį. Bet kai vyko statybos, kasinėjo, pažeidė tuos vamzdelius. Dabar vasarą išsausėja, o rudenį vanduo per viršų bėga, – pastebėjo ponas Jonas. – Aš pats kasiau, buvau atėjęs iki tų vamzdelių, bet aš jų neliečiau. O ekskavatoriai užkliudė, gal net niekas nežinojo, kad čia tokia sistema yra. Niekas nesidomėjo.”
Pasak pono Jono, kartais Paupiuose ir policija turi ką veikti. Praėjus mažiau nei mėnesiui po jo mamos mirties, į namą bandė įsilaužti plėšikai. „Kaimynams bandė mašinas iš garažų vogti, net elektroninius vartus bandė nupjauti. Nors policija greitai čia atvyksta. Kai bandė įsilaužti į tėvų namą, kaimynai pranešė. Aš greitai važiavau iš miesto čia, kai atvykau, jau trys policijos ekipažai stovėjo”, – pasakojo Jonas.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”