Naujoje Rūtos knygoje humoreskos su netikėtomis pabaigomis

Dar visai neseniai, rugpjūčio 20 dieną, šiame pasauly gyventi pareiškė norą be galo linksmo būdo mergaičiukė, kuriai suteikė Lukoševičiūtės pavardę, o kiek vėliau ir Rūtos vardą. Tuo metu Panevėžys jau buvo besiruošiąs rudeniui…

Visi, bet ne linksmasis kūdikis, kuriam tai buvo pirmosios dienos, pirmieji pojūčiai, pirmasis prisilietimas. Vaiką supo vien artimi mylintys žmonės, tad iš prigimties linksmas mergaitės būdas niekur nedingo, o dabar Rūta – tarsi saulės spindulys, visuomet maloniai besišypsanti pradžiugina ne vieną žmogų”.

Tą įžanga į asmeninę Rūtos Lukoševičiūtės interneto svetainę parašė ir atsiuntė nežinomas merginos gerbėjas.

Samdoma žurnalistė, dainininkė, aktorė, pradedančioji rašytoja (greitai pasirodys Rūtos humoreskų knyga „Akibrokštas”) – tai dar anaiptol ne viskas, kuo gyvenime užsiima linksmoji panevėžietė, su kuria susitikome jaukioje kavinėje Vilniaus senamiestyje.

Humoreskų knygelėje yra visko

– Ar dažnai grįžtate į gimtąjį miestą?

– Tiesą pasakius, labai dažnai. Jei savaitgaliais ar vasarą turiu laiko, mane galima sutikti gimtajame mieste. Ir nors bičiulių gausiau Vilniuje, ilsėtis pasirenku būtent Panevėžį, kur laisvu laiku žiūriu televizorių arba būnu sode. Na, o jei jau poilsiauju, tai nebūnu tokia aktyvi kaip įprastą darbo dieną.

– Esate laidų redaktorė, aktorė, dainininkė, netrukus išleisite humoreskų knygą. Kaip spėjate?

– Viską spėju suderinti. Manęs daug kas klausia, kaip man tai pasiseka. Bet štai studijoms laiko šiek tiek ir pritrūko (Rūta – Vilniaus universiteto žurnalistikos fakulteto penktakursė, – autoriaus past.) – nepavyko apsiginti diplominio. Bet per daug dėl to neišgyvenu. Turbūt taip buvo lemta, taip susiklostė aplinkybės. Pasistengsiu ir mokslus baigsiu kitais metais (juokiasi).

– Kaip šovė mintis parašyti tokio žanro knygą?

– Pirmąją humoreską parašiau dar besimokydama VIII klasėje. Ji buvo apie mano senelį, kuris yra tikras nelaimėlis. Joje pasakoju, kaip mano močiutė apliejo karštu vandeniu jam kojas, o jis, nežiūrėdamas į tai per daug rimtai, nuėjo į kiną, pažiūrėjo filmą ir tik tada apsilankė pas gydytoją. Tai buvo pradžia. Kai persikrausčiau į Vilnių iš Kauno, kur dirbau kelionių agentūroje pagal įgytą specialybę, jas rašiau dažniau. Buvau užsibrėžusi tikslą parašyti po vieną per savaitę, tačiau vis atsirasdavo kitų darbų. Žinoma, dabar gailiuosi, nes netikėtai atėjusi mintis paskui atrodydavo nebejuokinga arba tiesiog būdavo pamiršta.

– Ar Jūsų humoreskoms būdingas moralas?

– Manau, kad gyvenime ir taip prisiklausome moralų, tad literatūroje reikėtų jų vengti. Mano kurtoms humoreskoms iš greit pasirodysiančio rinkinio „Akibrokštas” būdingos netikėtos pabaigos.

– Kuri humoreska Jums pati mieliausia?

– Na, man patinka humoreska apie bobutę, kurioje pasakojama apie senolę, jau sukaupusią didelę gyvenimo patirtį ir manančią, kad greitai reikės mirti, tačiau turinčią neišpildytą svajonę – jos niekas nebuvo mušęs botagėliu. Tuomet ji susitaupo pinigų, nuvažiuoja į miestą, nusiperka botagėlį ir grįžusi paprašo, kad kaimynė jĄ paplaktų. Ir ką gi – ji mirė patyrusi geriausią orgazmą per savo gyvenimą (juokiasi)!

– Ar visos jūsų humoreskos mazochistinio pobūdžio?

– Šioje knygelėje yra visko. Kai kurie žmonės mano, kad humoreskos skirtos vaikams. Aš manau, kad ne visiems vaikams (juokiasi).

Legendinis juokas

– Gal galėtumėte atskleisti, kokių pravardžių turėjote?

– Nepatikėsit, bet niekada gyvenime nesu turėjusi pravardės. Mane tiesiog švelniai vadindavo Rūčiuku.

– Jūsų linksmas juokas jau tapęs legendiniu. Ar teko dėl to pakliūti į nepatogią padėtį?

– Kartą mums su kompanija besėdint vienoje kavinėje ir itin garsiai bereiškiant savo emocijas paaiškėjo, jog visai šalia vyksta gedulingi pietūs. Mes, žinoma, buvome paprašytos šiek tiek nusiraminti ir surimtėti. Nors jeigu sėdžiu kur nors kavinėje, nemanau, kad reikia tramdyti savo juoką (juokiasi). Mes ir taip esame per daug liūdinti tauta. Kada juoksimės? Kai numirsim?

– 2003 m. Panevėžyje organizuojamuose „Jaunimo palėpės” muzikiniuose apdovanojimuose pelnėte „Linksmiausios atlikėjos” vardą. Ką jums šis titulas reiškia?

– Tuomet pagalvojau: bliamba, kodėl ne seksualiausia (juokiasi) ?! O dabar manau, kad labai miela, jog mane pastebėjo ne tik dėl dainavimo ar šiaip kokios veiklos.

Gyvenimo vyro dar nerado

– Dalyvaudama realybės šou „Akvariumas 2” iš astrologės sužinojote, jog netrukus ištekėsite. Iš tiesų prieš porą metų jums buvo pasipiršęs turtingas naftos magnatas iš Rusijos. Kodėl dar nemūvite vestuvinio žiedo?

– Oi, linksma tada buvo! Iš tiesų tuomet filmavome situaciją „VRS kamerai” norėdami „išdurti” mano draugę Raudoną (realybės šou „Akvariumas 2” dalyvę Jolitą Višinskytę, – autoriaus past.). Kitas kartas buvo, kai filmavausi BTV humoristiniame seriale „Miesčionys”. Tiesą pasakius, gyvenime niekada dar netekėjau, o ekrane – net keletą kartų!

– Savo gyvenimo vyro dar neradote. O antrąją pusę ar turite?

– Taip, turiu ir džiaugiuosi. Nors būrėja išbūrė naują butą ir vestuves, kol kas dar niekas nepasikeitė (juokiasi). Iš tikrųjų tai aš bijau sužinoti savo ateitį, nors manau, kad jei žmogus kuo nors labai tiki, tai ir netiesa gali virsti tiesa.

Savam krašte pranašu nebūsi

– Dalyvavote realybės šou, esate nusifotografavusi erotinėje foto sesijoje. Kam dar ryžtumėtės?

– Net nežinau… Šiaip iššūkių nebijau. Prisimenu, prieš eidama dalyvauti realybės šou tėveliams pasakiau, kad jeigu aš ten pasimylėsiu, tai, vadinasi, taip turėjo būti, tačiau nespėjau. (juokiasi). O jei pasiūlytų dar kartą dalyvauti panašiame projekte, nedvejodama sutikčiau, nes ten galima patirti labai įdomių ir teigiamų emocijų. Dar tokio jausmo gyvenime nebuvau patyrusi – dieviška ramybė.

– Įsivaizduokime situaciją: turime dvylika valandų, per kurias reikia suvaidinti seriale, sukurti humoreską ir padainuoti koncerte. Kaip suktumėtės?

– Per dvylika valandų galima lengvai viską spėti: per serialo pertraukėles sėsčiau prie nešiojamojo kompiuterio ir rašyčiau humoreską, kurią būčiau apgalvojus prieš važiuodama į filmavimą – manau, valandos užtektų. O likusį laiką koncertuočiau (juokiasi).

– Pastaruoju metu tapo labai populiaru išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Europos šalyje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Neturite panašių planų?

– Jeigu kas duotų konkretų ir perspektyvų pasiūlymą koncertuoti ar išleisti knygą užsienyje, tai tikrai važiuočiau. Todėl, kad norėčiau pakeisti aplinką ir paskui grįžti su naujomis idėjomis ir mintimis. Nuvykus toli, kur niekas tavęs nepažįsta, reikia įrodyti, kad tu kažką gali, o tai yra tam tikras gyvenimo iššūkis. Tuo labiau kad yra labai teisinga patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi”.

„Neformatas”

– Dažnai muzikantams, televizijoje dirbantiems žmonėms po intensyvaus darbo atsiradus pertraukai būna sunku. Ar tai patyrėte?

– Manau, tokie žmonės turi žinoti, jog vieną akimirką tu gali būti dievas, o kitą – niekas. Turi nuolat dirbti, nes rodymasis televizijoje, buvimas laidos veidu dar nėra viskas – tai tiesiog tavo darbas ir tai reikia suvokti bei nuosekliai siekti savo tikslo. Ir man po „VRS kameros” liko nuoskauda. Ne dėl to, kad manęs neberodys per žydruosius ekranus, bet todėl, kad buvo pasakyta, jog nesu lietuviško grožio – esu „neformatas”. Iš pradžių buvo skaudu, bet paskui suvokiau, jog šaunu, nesu kaip visi ir išsiskiriu. Mano nuomone, sunkiau tada, kai iš visiškai nežinomo žmogaus tampi televizijos veidu ir staiga padidėja žmonių dėmesys.

– Jeigu turėtumėte autorinę laidą, kokia būtų jos koncepcija?

– Jeigu daryčiau kokią laidą, tai tik vaikams (juokiasi)! Gal todėl, kad jaučiu iš jų meilę ir dėmesį, kuriuo niekada nesiskundžiau. Aš jiems patinku greičiausiai dėl to, kad šneku su jais kaip su suaugusiaisiais. Juk jie iš tikrųjų yra maži suaugusieji.

– Kokie Jūsų artimiausi planai?

– Na, svarbiausias dalykas, kurį dabar noriu užbaigti, tai knygos išleidimas ir pristatymas žmonėms. Jau turiu originalią idėją, kaip galėčiau tai padaryti, tik šiek tiek trūksta pagalbos rankų. Taip pat labai džiaugiuosi tuo, kad jau pradėjom „gyvai” repetuoti naują programą ir ruošiamės būsimiems koncertams bei kitų metų vasarą pasirodysiančiam antrajam albumui.

– Teko girdėti, jog patyrėte buitinę traumą. Kas nutiko?

– Tvarkiau namus, tiksliau, balkoną, kur visko prigrūsta. Užlipusi ant fotelio su dviem stiklainiais rankose paslydau, trenkiausi ir susižeidžiau smakrą. Daktarai prigrasino, kad šnekėčiau minimaliai, tačiau man tai labai sunkus išbandymas (juokiasi). Bet jau sveikstu ir labai džiaugiuosi vėl galėdama kalbėti ir dainuoti!

Žygimantas Barysas