Vis dažniau ir dažniau įmonių savininkai, investuotojai ir finansinės institucijos naudoja EBITDA kaip rodiklį, kuris įvertina įmonės pelningumą, jos finansinę būklę, tačiau neretai šio rodiklio galimybės yra pervertinamos.
EBITDA (angl. Earnings Before Interest, Taxes, Depreciation and Amortization) vadinamas pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją. EBITDA paprastai galima išskaičiuoti iš įmonių finansinių ataskaitų. Pelnas, mokesčiai ir sumokėtos palūkanos yra pelno nuostolio ataskaitoje, o nusidėvėjimas ir amortizacija – pinigų srautų ataskaitoje arba pelno nuostolio ataskaitoje prie veiklos sąnaudų, jeigu yra iššifruota. Trumpiausias kelias skaičiuoti EBITDA – prie veiklos pelno (EBIT) reikia pridėti nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas.
EBITDA pradėtas skaičiuoti 1980-1990 metais ir naudotas priimant greitus sprendimus dėl įmonių sugebėjimo grąžinti finansines skolas. Nuo to laiko EBITDA plačiai naudojama, nes aiškiau atspindi įmonės veiklą neįveldama sąnaudų, kurios pagrindinėje veikloje „nedalyvauja”. Palūkanos priklauso nuo vadovybės pasirinkimo, kaip finansuoti įmonės veiklą, todėl yra ignoruojamos, o mokesčiai gali priklausyti ne tik nuo šių metų veiklos. Nusidėvėjimas ir amortizacija neretai yra subjektyvūs dydžiai, kurie, dažnai mokestiniais tikslais neatspindi tikrųjų turto sąnaudų. Toks atsiribojimas nuo paminėtų sąnaudų leidžia lengviau tarpusavyje palyginti įvairias įmones, kuriose skiriasi vidinės nusidėvėjimo apskaitos taisyklės, finansavimo struktūra, apmokestinimo tvarka.
Skolintojai EBITDA naudoja skaičiuodami įmonės galimybę grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas. Kadangi palūkanos yra mokamos prieš mokesčius, tai skolintojas ypatingo dėmesio joms nekreipia. Trumpuoju laikotarpiu skolintojas gali ignoruoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą bei amortizaciją, nevertindamas to, kad ateis laikas, kai įmonė turės skirti pinigų atnaujinimui.
Įmonių savininkai ir vadovai dažnai naudoja EBITDA kaip būdą „pagražinti” įmonės rezultatus. Ypatingai tai „veiksminga”, kai nusidėvėjimo sąnaudos yra santykinai didelės. Tokiu būdu bandoma šiek tiek paveikti investuotojų nuomonę, padailinti įmonės finansinę situaciją. Tačiau savininkai gali, be abejo, ir vidiniais tikslais naudoti EBITDA ir jos išvestinius rodiklius (EBITDA marža), kad galėtų kitu kampu įvertinti įmonės generuojamą pelną atmetus palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas.
Investuotojai, ypatingai tie, kurie įsigyja įmones skolindamiesi pinigus, vertina EBITDA kaip įmonės pelno generavimo potencialą. Taip nusistatoma, kiek reikia skolintis, o kiek reikia investuoti nuosavų lėšų. EBITDA naudojamas palyginant kelių, panašaus lygio įmonių finansinius rezultatus, atmetant sąnaudas, kurios gali netiksliai atspindėti esamą padėtį.
EBITDA yra gana informatyvus rodiklis, kuris padeda valdant įmonės finansus, tačiau patartina vien juo nesiremti, nes tai gali būti ne tik netikslu, bet ir pražūtinga. Apie tai – kitame straipsnyje.