Amerikoje prie vieno stalo paprastai nesėda tik vienos tautos atstovai. Šioje tautų maišalynėje nemažą dalį sudaro ir mūsų tautiečiai. Čikagoje lietuvių priskaičiuojama iki pusės milijono. Noras pažinti amerikietišką lietuvių gyvenimo būdą paskatino krautis daiktus ir bandyti gauti Amerikos vizą. Tipiški tipiško lietuvio įspūdžiai.
Vizų odisėja
Amerikos ambasadoje spūstis nedidelė. Prie langelio pateiki dokumentus ir lauki, kol pakvies į pokalbį su konsulato darbuotoju.
Prieš tai reikėjo nusifotografuoti, surinkti dokumentus apie savo pajamas, šeimos sudėtį. Visa informacija dėl dokumentų aiškiai sudėta ambasados interneto tinklalapyje, tačiau konsulato darbuotojai mielai informuoja papildomai.
Dokumentai tvarkingi. Po kelių minučių pakviečia prie langelio. Amerikos ambasadoje turi įrodyti, kad neketini emigruoti. „Koks jūsų kelionės tikslas?” – su ryškiu amerikietišku akcentu klausia konsulato darbuotojas.
Turiu pasakyti, kad nemelavau nė žodžio, nepasakojau išgalvotų istorijų. Važiuoju pas draugą, kuris emigravo į Ameriką prieš šešerius metus. Planuoju rašyti į Lietuvą apie Čikagos lietuvių gyvenimą: bendruomenes, laisvalaikį, darbą ir poilsį.
Žmogui už stiklo pertvaros įspūdžio dar nepadariau – aš jam pasirodžiau tipiškas emigrantas, perkantis bilietą į abi puses, o pasiliekantis visam laikui.
„Svajoju aplankyti „Burning man” festivalį”, – nedrąsiai ištariu. Konsulato darbuotojas pakelia akis. Nusišypso ir pradeda pasakoti, koks tai nuostabus festivalis. Paaiškina – reikia turėti savo „kampą”. Suprask – stilių arba teminę aprangą, sugalvoti, kuo gali nustebinti dešimtis tūkstančių žmonių, susirinkusių dykumos viduryje.
„Jūs gavote vizą”, – trumpai ištaria konsulato žmogus. Pokalbis baigtas. Telieka kuo greičiau nusipirkti bilietus. Ir – į Čikagą, Amerikos lietuvių sostinę. Bilietai palyginti nebrangūs – apie 2700 litų į abi puses.
Bendrakeleiviai
Naujos pažintys prasidėjo dar Vilniaus oro uoste. Andriejus Grachauskas, Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas, kartu su manimi skrido iki Frankfurto, o vėliau – į Torontą, kur mokys Kanados kareivius taikdarių meno.
A.Grachauskas dalyvavo daugybėje taikdarių misijų, regėjo lietuvio taikdario Normundo Valterio žūtį. Toronte jis ieškos gyvenamojo ploto ne tik sau, bet ir visai šeimai.
Pro lėktuvo langą išvydau Gariūnų turgavietę, Trakų pilį su ežerais, Elektrėnų bokštus, Nemuno ir Merkio santaką. Paskui – vien debesys.
Lėktuve bilietai suporavo su teisininku, kiekvieną savaitę bent po du kartus skrendančiu į Briuselį – Europos Parlamentą. Jis ten dirba ekspertu teisės klausimais. Tenka nemažai paprakaituoti, kol lietuviški teisės aktai susiderina su europietiškais.
Pokalbis su teisininku pasuko gana įprasta linkme – apie žlungantį Lietuvos žiniasklaidos gerą vardą, visagalius antstolius ir jausmais besivadovaujančius policininkus. Apie tai, kad teisingumo Lietuvoje daugiausia ieško (ir jį randa) įstatymus pažeidę, o ne jų besilaikantys žmonės ir organizacijos.
„Toli mums iki teisinės valstybės. Lauksime 2013-ųjų, kai vadovausime Europos Parlamentui”, – tokias žodžiais teisininkas palydėjo mane ieškoti savojo sektoriaus, iš kurio skrisiu į Čikagą. Nuo tos minutės mintys apie Lietuvą nutrūko.
Skrydis į Čikagos tarptautinį oro uostą teoriškai truko dvi valandas, o iš tiesų – aštuonias. Taip nutinka dėl laiko skirtumo visada, kai skrendi į Vakarus, vydamasis besileidžiančią saulę. Ir pralaimi šias lenktynes vos dviem valandomis.
Po nedidelių užkandžių kalbinu savo paskutinį skrydžio bendrakeleivį. Tai danas Sorenas, vedęs amerikietę, užsiimantis prabangių dviračių verslu. Neblogą naują dviratį jis man parduotų už devynis tūkstančius dolerių, su nuolaida. Sorenas yra lankęsis Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Pažadėjo, kad manęs laukia nuostabi šalis, daug nuotykių.
Pusamžis danas save vadina emigrantu. Ateityje net neketina grįžti į Daniją. Jis bus ten, kur diktuojamos dviračių mados. Šiandien – Amerikoje, o po kelių mėnesių svajoja apsigyventi Italijoje.
Nusileidus Čikagoje teko susidurti su pareigūnais, kurie griežtai klausė, kokiu reikalu atvykstu į Ameriką. Pagal pasakyto reikalo svarbą į pasą įsegė žymą, kad legaliai Amerikoje galiu gyventi tris mėnesius. Vėliau reikėtų prisistatyti migracijos tarnybai arba grįžti iš kur atkeliavęs.
Tarptautinė visuma
Oro uoste pasitiko jau penkerius metus Amerikoje gyvenantis ir dirbantis mano draugas. Šiaulietis Ramūnas, draugų paprastai vadinamas Hansu, priglaudė mane savo nuomojamame bute Čikagos priemiestyje Wheelinge.
Prie šešių butų karkasinio namo pasitiko kiti čia gyvenantys lietuviai, ukrainietis Olegas ir amerikietis Metas. Ritualinės vaišės su humoro atspalviu: bulvių traškučiai – tai improvizuota duona ir druska.
Vaišės kieme ne mažiau tarptautinės: austriški lašiniai, graikiškos alyvuogės, amerikietiška grietinė, lietuviška duona ir alus. Kieme, be žmonių, gyvena ir kelios voverės, kartais užsuka meškėnai ar oposumai. Meškėnai draugiški, tačiau oposumai, vieni seniausių mūsų planetos gyventojų, gali būti agresyvūs. Čikagos apylinkių vakarai neįsivaizduojami be tūkstančių jonvabalių švieselių. Skraidydami jie tamsoje nuolat braižo ryškius šviesos vingius. „Taupome elektrą”, – pajuokavo iš kito Čikagos galo atvykęs Tadas.
Draugo bute pakvipo tikra Amerika. Čia visi daiktai pusantro karto didesni nei Lietuvoje ar Europoje. Dujinės viryklės ir šaldytuvo plotis – po metrą. Mikrobangų krosnelėje tilptų ir didžiausia šeimyninė pica. Viengulėje lovoje čia visada sutilps du žmonės. Šiek tiek išmušė iš vėžių tualetai. Klozetuose vandens būna beveik iki viršaus, o vandens nuleidimo rankenėlės reikia ieškoti ne bakelio viršuje, o šone.
Skubame gultis, nes kitą dieną laukia lietuviškas vakarėlis, režisierės Ramunės Rakauskaitės išleistuvės į Lietuvą. R.Rakauskaitė – meninio filmo „Mimoza” autorė. Šiame filme daugiausia vaidino Čikagoje gyvenantys ir dirbantys paprasti lietuviai. Nufilmuota Čikagoje ir Kalifornijoje. Vakarėlio tema – Holivudas.