Aukščiausi šalies vadovai prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas vis kartoja, kad buvęs Valstybės saugumo departamento vadas Arvydas Pocius turi likti valstybės tarnyboje.
„Tokie žmonės negali į gatvę išeiti”, – sako prezidentas.
A.Pociaus ypatingumas tas, kad jis daug žino. „Man atrodo, jog kiekviena valstybė, žinodama, kiek toks pareigūnas turi žinių – ir valstybei jautrių žinių, turi užsitikrinti, kad tos žinios nepatektų kur nors kitur, kam nereikia jų žinoti”, – teigia V.Adamkus, jam pritaria premjeras.
Pats A.Pocius, televizijos laidoje žurnalisto paklaustas apie jo begalinį žinojimą, gudriai primerkęs akis ištarė: „Žinau, kad nieko nežinau.” Ir nepridūrė, kad tai Sokrato mintis.
Buvusio VSD šefo polinkis filosofuoti yra gerai žinomas. Prieš Sokratą dar viename viešame laiške buvo cituotas Kantas. Pagirtina, kad valstybės tarnyboje dirba pareigūnai, kurie bent viena ausimi yra girdėję apie filosofiją, bet nepakanka tik garsių filosofų pavardes cituoti. Dar reikėtų ir pasigilinti, ką jie samprotavo. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus žino aristotelinę teoriją, kad kiekviena pasekmė turi savo priežastį.
Tad kokia priežastis to, kad A.Pocius nieko nežino? Gal jam paprasčiausiai naudinga, gera yra nieko nežinoti? Nieko nežinoti apie Vytauto Pociūno išsiuntimo aplinkybes, tarnybinio buto privatizavimą, šmeižikiškos informacijos teikimą dienraščiui… Pagaliau sokratiškas nežinojimas yra simptomas, kad A.Pocius „nežino” ir apie politikų bei verslininkų korupciją, nes kitados, kai to prireikė „albinukams”, jis „sužinojo” bei leido mums sužinoti apie Uspaskicho nešvarią buhalteriją ar keistą personažą, vardu „Abonentas”.
Nieko nuostabaus, jog prezidentas su premjeru mano kitaip, kad buvęs saugumiečių vadas tikrai daug žino. Todėl nieku gyvu „toks žmogus” negali dirbti niekur kitur kaip tik kokiu diplomatu ar šiaip portfeliuotu veikėju. A.Pocius sunkiai prognozuojamas žmogus, o jei pyktelėjęs dar ims ir kokią bylą iš asmeninio archyvo ištrauks… Juk jį sukaupti jam buvo duota pakankamai laiko.
Tik keista, kad svarbius postus valstybėje turi sunkiai prognozuojami žmonės, tokie, kurių neįmanoma atleisti iš valstybės tarnybos, nes jie per daug žino ir gali parduoti savo žinias priešiškai valstybei. Tačiau ar esame garantuoti, kad dar ko nepardavė? Negi valstybės tarnyba yra tas stebuklingas stabdys, kuris sulaiko žmogų nuo valstybės išdavimo? Būtent tokios mintys peršasi girdint prezidento ir premjero pareiškimus apie A.Pociaus svarbą valstybei.
Be to, darosi nejauku, kad mes, Lietuvos žmonės, esame kieno nors „žinojimo-nežinojimo” įkaitai. Nėra normalu, kai valstybės paslapties turinys tampa manipuliacijos įrankiu. Gal šuo pakastas ten, kur profesinės dirbančio su slapta medžiaga pareigūno sėkmės ir nesėkmės yra pernelyg susietos su jo asmeniu? Negi nėra savaime suprantama, kad Lietuvos pilietis savo žinojimo nenukreips prieš savo valstybės ir jos žmonių interesus? Ir jei jo kompetencijos neužteko sėkmingai eiti savo pareigas, tai kuo čia dėta slapta informacija?
Naujo VSD vadovo Povilo Malakausko pozicija šiame „fronte” pokyčių nežada.
„Tie žmonės, kurie čia dirba, valdo daug svarbios informacijos”, – pareiškė P.Malakauskas apie A.Pociaus pavaduotojus. Todėl pasikeitimų VSD vadovybėje neverta laukti. Taip informacija tampa savotišku imunitetu ne tik A.Pociui, bet ir jo pavaduotojams. Groteskiška, bet aukščiausiu lygiu tebežaidžiamas žaidimas „gretimame kambaryje tiksi bomba, o aš žinau, kada ji sprogs”. Apmaudu, kad į jį įtraukti esame mes visi.