Statistika rodo, kad tose šalyse, kur lošimų verslas legalizuotas, 60 proc. gyventojų bent kartą yra lankęsi kazino ar salėje su lošimo automatais.
Kai kas, kartą pralošęs, daugiau ten negrįžta, kai kas vis dar kartais užeina čia „patampyti” sau nervus, o kai kas, nepaisant sėkmės ar nesėkmės, tampa nuolatiniais lankytojais.
Būtent pastaruosius gydytojai įvardija kaip lošimo maniakus. O pagal tarptautinę psichikos ligų kvalifikaciją, tai – „patologinis polinkis azartiniams lošimams”.
Jei būčiau žinojęs!
Lošimų salės šiandien „dygsta kaip grybai po lietaus”. Kiekviename didesniame mieste girdėti krintančių žetonų skambesys. O psichiatrai jau konstatuoja, jog sergančių lošimo manija srautas sparčiai didėja.
Sankt Peterburgo Bechterevo vardo psichoneurologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis gydytojas psichoterapeutas Viktoras Zaicevas tvirtina, kad lošimo manija jau tolygi alkoholizmui ir narkomanijai.
Tai priklausomybė, su kuria pats žmogus susidoroti nepajėgia. „Skirtumas tik tas, kad alkoholizmas pripažįstamas kaip liga, o pomėgis lošti – tik kaip nekaltas laiko paįvairinimas.
Deja, taip nėra. Medikų pagalbos jau ieško studentai, kurie darbo prasimano vien tam, kad gautų pinigų lošimui, ir verslininkai, kazino kasdien išleidžiantys po 50 tūkstančių dolerių.
Keisčiausia, kad medikams kaskart tenka išklausyti vis tuos pačius samprotavimus: „Jei būčiau žinojęs, kuo tai baigsis, niekada nebūčiau sėdęs lošti!”
Išlošti, pralošti, graužis
Žmogaus priklausomybė šiai rizikos grupei atsiranda palaipsniui. Ne taip, kaip narkomanams. Šiandien medikai skiria tris stadijas: išlošimo, pralošimo ir nevilties.
Pirmojoje stadijoje lošėjas dar gali save kontroliuoti. Išlošęs gali pasiimti pinigus ir išeiti.
Pralošimo stadijoje svarbus yra jau ne laimėjimas, o pats lošimo procesas. Išlošti pinigai vėl tuoj sukasi rate, krinta į automatus.
Tokie lošėjai atsipeikėja tik tada, kai kišenėse nelieka nė grašio. Kartais ir tai būna ne riba: užstatomi laikrodžiai, papuošalai, pasitaiko atvejų, kai lošėjai iš kazino išeina pliki.
Nevilties stadijoje jau aiškiai pasireiškia lošėjo socialinė psichinė priklausomybė: iš vienos pusės – didelės skolos, prarastas darbas, iširusi šeima, iš kitos – depresija, mintys apie savižudybę (o neretai ir bandymai tokiu būdu „atsikratyti” visų problemų), jei būta polinkio – ir psichikos ligos.
Tokioje stadijoje žmogus, jau suprasdamas savo elgesio žalingumą, pats sustoti nepajėgia.
Gydytojas Zaicevas mena atvejį, kai vienas jo pacientas, pasiekęs trečiąją lošimo manijos stadiją, mėgino gelbėtis, sąmoningai įvykdydamas nesunkų nusikaltimą ir sėsdamas į kalėjimą, kad tik atitoltų nuo lošimo salės, tačiau iš to nieko neišėjo.
Pasėdėjęs pusmetį už smulkią vagystę, išėjęs į laisvę, jis vėl tapo nuolatiniu lošimo salės klientu.
Būdinga tai, kad prasilošėliai regi tik vieną išeitį – atsilošti. Šis noras tampa nenumaldomu potraukiu.
Tačiau ne kiekvienas pradedantis lošėjas turi tikslą išlošti.
Yra daug žmonių, kuriuos tiesiog masina pats lošimo procesas.
Psichoterapeutai sako, jog čia, kaip ir alkoholikui ar narkomanui, lemia noras pajusti „kaifą”.
Tai žmonės, jaučiantys vidinį emocinį diskomfortą. Vieni šį jausmą slopina alkoholiu, narkotikais, kiti – lošimu.
Kaip ir bet kuris narkotikas, lošimas – tik būdas atsiriboti nuo realaus gyvenimo, bandymas rasti papildomų teigiamų emocijų šaltinį.
Tačiau rezultatas būna priešingas: įsitraukęs į žaidimą, žmogus ne pasisemia teigiamų emocijų, o priešingai – pajunta dar didesnį diskomfortą: problemos kaupiasi, o lošėjas, kaip alkoholikas, jau negali sustoti, tampa psichologiškai priklausomas.
Kokio tipo žmonės tie lošėjai?
Ištyrę daug pacientų, psichoterapeutai pastebėjo kai kurių dėsningumų.
Paprastai azartiški lošėjai – tai žmonės, turintys problemų santykiuose su aplinkiniais.
Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti ir gana komunikabilūs, bet iš tikrųjų emociniai kontaktai su kitu žmogumi jiems yra problemiški. O kuo čia dėtas lošimas?
Nors ir keista, tačiau aiškėja, jog lošimo automatas tokiems žmonėms kompensuoja bendravimo diskomfortą, užpildo intymių santykių vakuumą.
Neatsitiktinai kone kiekvienas lošėjas turi savo „mėgstamą” automatą: svarbu ir kokioje salėje, ar net kokioje vietoje jis stovi.
Tarp to „mėgstamo” aparato ir lošėjo susiformuoja ypatingi santykiai. Lošdamas lošėjas su juo kalbasi, glosto, kažką jam paslaptingai šnibžda.
Ne vienas pacientas gydytojui pasakojo, koks tas automatas mielas, geras, kaip visuomet jo laukia, kaip jį supranta, nors kartais… ir apgaudinėja. Bet, pasak pacientų, pagal „tarpusavio susitarimą” jiems tai leidžiama.
Būdinga azartiniams lošėjams ir tai, kad jie nenori prisiminti su lošimu susijusių neigiamų emocijų. Jie iki smulkiausio pinigėlio prisimena visus savo laimėjimus, tik… neprisimena, kiek yra pralošę.
Vakarų specialistai mano, jog ten, kur populiarus šis rizikingas verslas, dėl lošimo manijos kenčia maždaug 1,5 proc. gyventojų.
Beje, ten žmonės jau yra įgiję tam tikrą „imunitetą” lošimo automatams. To nepastebėta šalyse, kuriose tas verslas tik pradedamas.
Žinoma, įgyti tokį „imunitetą” nelengva: juk alkoholikas, nors ir gerai žino, kas jo laukia pasigėrus, vis tiek geria.
„Vienas mano pasiturintis pacientas, – pasakoja Viktoras Zaicevas, – nenugalėdamas potraukio lošti, atidarė nuosavą lošimo salę ir vakarais į savo automatus „sukišdavo” visas dienos pajamas.
O reikėjo mokėti nuomą, mokesčius, personalui – atlyginimus.
Greitai „pralošinėti sau pačiam” manijos apsėstajam atsibodo ir vieną dieną, paėmęs iš kasos pinigus, jis perėjo gatvę ir „paleido” juos į svetimus automatus!..”