Lyg po ilgos šventinės užstalės pradėję bartis giminaičiai, moterys ėmė ginčytis, ar visuomenėje baigėsi genderinių santykių revoliucija. Regis, vis daugiau motinų pasiryžusios mesti darbą ir sėdėti namie su vaikais. Ar tikrai taip yra?
Neseniai įvyko konferencija, kurioje specialistai paskelbė naujausių šios srities tyrimų rezultatus. Jie tvirtina, kad šiuolaikinės moterys ir vyrai anaiptol negrįžta prie tradicinių genderinių vaidmenų. Priešingai, panašėja jų požiūris į šeimyninį gyvenimą ir karjerą. Ekspertai teigia, kad genderinė revoliucija nesibaigė – ji tik peraugo į „genderinę konvergenciją”.
„Manoma, kad vyrai ir moterys – skirtingų planetų būtybės. Neva vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros, – sakė Blumsburgo universiteto (Pensilvanija) sociologė Molė Monehen Leng. – Tai netiesa: mes visi kilę iš vienos mažytės planetos, kuri ir toliau mažėja.”
Vyrai ir moterys panašėja
Viename šiuo metu didžiausių tyrimų apie šeimą ir darbą M.Monehen Leng ir bendraautorė Barbara Dž.Risman, vadovaujanti Ilijonaus valstijos universiteto Čikagoje Sociologijos katedrai, išanalizavo mokslinio darbo rezultatus. Jos rėmėsi nacionalinio gyventojų surašymo duomenimis, išsamiais interviu su respondentais ir dešimtimis apklausų. Visa tai pristatyta konferencijoje, kurią organizavo Šiuolaikinių šeimų reikalų taryba – nepriklausoma mokslininkų ir gydytojų organizacija.
Tyrinėtojai išaiškino, kad vyrai ir moterys turi daugiau panašumų nei skirtumų. „Duomenys įtikinamai įrodo, jog pereinama prie to, ką mes pavadinome „genderine konvergencija” – kalbame apie didėjantį vyrų ir moterų gyvenimo būdo bei tikslų panašumą”, – rašė M.Monehen Leng ir B.Dž.Risman. Prie panašių išvadų po savų tyrinėjimų priėjo ir keli kiti konferencijos dalyviai sociologai.
„Family and Work Institute” prezidentė Elena Galinski sakė, jog kur kas daugiau vyrų nei anksčiau teigia patiriantys stresą, kai reikia „plėšytis” tarp šeimos ir darbo, net jeigu žmonos sėdi namie. Straipsnyje apie tėvus, kuris gruodį išspausdintas „Fortune 100 companies”, Brendeiso universiteto programos „Bendruomenė, šeimos ir darbas” direktorė Rozalinda Čait Barnet išaiškino, kad tėvas ir motina vienodai jaudinasi dėl to, kaip vaikai leidžia laiką po pamokų.
Suprantama, daugelis žmonių ir taip suvokia, kad dabar motinos daugiau dirba ir mažiau užsiima buitimi. Vyrai, priešingai, dirba mažiau, daugiau tvarkosi namuose ir prižiūri vaikus (nors moterys vis tiek kur kas daugiau), negu mūsų tėvų ir motinų karta. Tyrimas turėjo tikslą sukaupti išsamios informacijos apie vyrų ir moterų pasaulėžiūrą bei troškimus. Visi duomenys šiandien rodo, kad vyrų ir moterų gyvenimo tikslai vis labiau panašėja.
Daugiau laiko – vaikams
Kai Frederikui Moenui ir Terezai Aguajo gimė trečias vaikas, Moenas darbe paėmė šešių mėnesių atostogas (Stoni Bruk universitete jis dėsto muziką), kad galėtų prižiūrėti mažylį. Dabar metukų vaiką prižiūri auklė, trimetis lanko lopšelį, penkiametis – parengiamąją mokyklos klasę. Šios išlaidos viršija 34 metų Aguajo atlyginimą (ji Brazilijos studijų mokomosios programos koordinatorė Kolumbijos universitete). Tačiau ji pati sakė: „Apskaičiavome, kad po vaiko priežiūros atostogų bus kur kas sunkiau įsidarbinti. Žinojau, kad norėsiu grįžti į darbą – man jis labai patinka”.
Kaip teigė knygos „Hard Choices: How Women Decide About Work, Career and Motherhood” autorė Ketlina Džerson, konvergencija dažniausiai pasireiškia jauniems tėvams. Išsamiai išklausinėjusi 120 vyrų ir moterų (18-32 metų), K.Džerson priėjo prie išvados, kad „X kartos tėvai” su vaikais praleidžia daugiau laiko, negu jų pačių tėvai. Abi lytis vienija vienas idealas – „harmoningai derinti darbą ir šeimyninį gyvenimą”.
„Mamyčių karai”
Ką daryti, jeigu nepavyksta vieno su kitu suderinti? K.Džerson sakė, kad moterys nenori sėdėti namuose su vaikais, jos linkusios pasirūpinti savo „solidžia ekonomine baze”. O vyrai mano eisiantys uždirbti duonai, moterims pavesdami rūpintis namais.
Atsižvelgiant į tai, kiek iečių sulaužyta šiuo klausimu, mokslininkų išvados ginčą gali ir išspręsti, ir dar labiau sustiprinti. Pastaraisiais mėnesiais knygose, straipsniuose, kalbose ir kitur moterys išsakė įvairiausius požiūrius. Motinos a) nori dirbti, kad realizuotų save, b) priverstos dirbti dėl finansinio stabilumo, c) nori pasišvęsti vaikų auklėjimui, d) nori visko, ką išvardijome, bet skirtingais gyvenimo laikotarpiais.
Tačiau mokslininkai skundžiasi, kad visuomenės diskusijos dėl per didelio susidomėjimo siauru gerai uždirbančių asmenų sluoksniu vis labiau iškraipomos. Rimtai vertinant, visi vadinamųjų „mamyčių karų” ginčai turi du vienas nuo kito nepriklausomus argumentus: vienas susijęs su statistikos interpretacija, kitas – su idealais ir vertybėmis. Idealai dažniausiai lemia, kaip mes suvokiame statistiką. Pavyzdžiui, vienoje triukšmingoje diskusijoje apie skaičius buvo daug kalbama, jog šiek tiek sumažėjo dirbančių moterų: mažiau nei 2 proc. 2000 metais, nors keturis dešimtmečius šis skaičius nuolat didėjo.
Grįžta prie tradicinių vertybių
Sociologė Pola Inglend iš Stenfordo universiteto mano, jog neverta teikti reikšmės tokiems svyravimams. „Galbūt tam tikras grįžimas prie tradicinių vertybių iš dalies paaiškins, kodėl dirbančių moterų daugėja ne taip sparčiai, kaip dešimtąjį dešimtmetį”, – sakė ji. Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas: „Moterų įtraukimo į darbinę veiklą augimo tempai turi savo ribas, kol verslas, valstybė ar vyrai imsis savų priemonių” ir pasiūlys mokamas vaikų priežiūros atostogas arba lankstų darbo grafiką.
M.Monehen Leng ir B.Dž.Risman taip pat pripažįsta, jog kur kas daugiau moterų nei vyrų išeina iš darbo dėl vaikų priežiūros. Tačiau tai nėra taip reikšminga, palyginti su milžinišku istorijos šuoliu – dirbančių moterų skaičiumi. „Manau, jog neginčytina, kad ilgainiui vyrai ir moterys supanašėjo, genderiniai lūkesčiai skiriasi nebe taip, kaip anksčiau, – sakė M.Monehen Leng. – Audringus ginčus iš esmės sukelia tai, kaip vertinti šias permainas – neigiamai ar teigiamai.”