Kordoba, arba Baltasis tolerancijos miestas

Istorija žino miestų, kuriuose sugyveno ir viena kitą praturtino ištisos civilizacijos. Pats geriausias pavyzdys čia būtų nuo IX iki XII a. maurų valdytas Ispanijos miestas Kordoba (Córdoba) – baltasis daugiakultūriškumo ir tolerancijos miestas. Kordoba buvo maurų, Ispanijos žydų sefardų ir krikščionių miestas, kuriame taikiai sugyveno islamas, judaizmas ir krikščionybė.

Ilgainiui sefardais buvo pradėti vadinti ir Šiaurės Afrikos žydai (šiandien Izraelyje sefardais vadinami visų pirma Maroko žydai), bet istoriškai sefardai buvo ne kas kita, o Ispanijos žydai. Sefardų kalba ladino (tai – hebrajų, lotynų ir ispanų kalbų lydinys) „Sefar“ reiškė Ispaniją, o „sefardim“ – ispanus.

Kadangi patys sefardai save vadino Sefaro žmonėmis, arba tiesiog ispanais, jiems ir prigijo šis terminas. Europoje sefardai (kuriems buvo priskiriami ir Portugalijos žydai) buvo atskiriami nuo Vokietijoje gyvenusių arba iš jos kilusių žydų aškenazių, kalbėjusių jidiš kalba.

Bet šių kalbų ir kultūrų likimai susiklostė labai skirtingai. Jidiš pateko į moderniąją intelektualinę Europos kultūrą ir tapo jos dalimi, o ladino užgeso – 1492 metais Ispanijos karališkajai porai Ferdinandui ir Izabelei paklusus inkvizicijos rekomendacijai išvaryti iš Ispanijos visus žydus ir padarius tai (netrukus Ispanijos pavyzdžiu pasekė ir Portugalija), ladino kalba ir sefardų kultūra pradėjo mirti. Nemažai sefardų palikuonių atsidūrė Lenkijoje, Lietuvoje, o ypač daug jų būta Nyderlanduose.

Iš ankstyvųjų viduramžių mus pasiekusi Kordobos muzika yra tobulas maurų, sefardų ir krikščionių kultūrų lydinys – mauriškais styginiais ir perkusijos instrumentais atliekama turtingos ritmikos muzika akompanuoja giesmėms, giedamoms arabų, ispanų ir ladino kalbomis.

Jei galima įsivaizduoti tobulą paminklą aukščiausiai religinei tolerancijai ir politinei išminčiai, tai neabejotinai būtų Kordobos La Mezquita – kerinčio grožio katedra, kuri buvo pastatyta kaip mečetė, o vėliau perkurta kaip Romos katalikų bažnyčia, negriaunant mečetės ir tik priduriant krikščioniškos šventovės atributiką. Tai vienintelė veikianti šventovė pasaulyje, kurioje krikščionybė susitinka veidas į veidą su islamu.

Vieta stebuklui

Andalūzija iš tikrųjų būtų neįsivaizduojama be savo istoriškai susiklosčiusio unikalaus daugiakultūrio audinio – be maurų, sefardų, kastiliečių ir čigonų (romų ir sinti) kultūrų, kurioms sujungti nereikėjo jokios bendros ideologijos.

Ar įmanoma įsivaizduoti Andalūziją be flamenko gitaros ir dainavimo? O juk visą flamenko kultūrą ir pasaulėjautą – šią neatsiejamą ispaniškos tapatybės dalį – sukūrė čigonai. Šiuo požiūriu įdomu būtų palyginti su romansu – neatsiejama rusų kultūros ir tapatybės dalimi, kurią sukūrė Rusijos čigonai.

Kuo paaiškinti šią didingą daugiakultūriškumo ir tolerancijos tradiciją, paženklinusią Kordobą?

Visų pirma Kordoboje suklestėjusi religinė ir kultūrinė tolerancija nemenka dalimi susiklostė dėl IX-XII a. klestėjusios aukštosios arabų kultūros ir apskritai rafinuotos, didingos islamo civilizacijos įtakos Europai. Ano meto maurai buvo nepalyginamai aukštesnės kultūros žmonės nei su jais kariavę frankai ar bet kurie kiti europiečiai. O ir visa islamo civilizacija tuo metu neabejotinai buvo pati pažangiausia, racionaliausia, rafinuočiausia ir moderniausia.

Islamas gimė modernus – jame nėra dvasininkijos. Didelė klaida yra islamo tyrinėtojus ir juristus vadinti dvasininkais. Kad islamas yra religija be dvasiškių, pastebėjo dar XIX a. prancūzų politinis mąstytojas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville). Dar daugiau, islamas nuo pat pradžių teigė tiesioginį tikinčiojo ir Dievo santykį – dalyką, kuris Europoje po reformacijos buvo laikomas didžiuliu modernaus mąstymo ir religinės racionalizacijos šuoliu.

Nesunku įsivaizduoti viduramžių arabų matematikų, medikų ir filosofų aristotelininkų požiūrį į primityvius, karingus ir beraščius Europos didikus bei karius (verta prisiminti, kad iki universitetų atsiradimo vieninteliai iš tikrųjų išsilavinę žmonės Europoje buvo vienuoliai). Al Farabiui arba Averojui, iš kurių Europos universitetai gavo graikiškai interpretuotą Aristotelį ir neįkainojamus jo filosofinės sistemos komentarus, europiečiai turėjo atrodyti paprasčiausi barbarai (tiesą sakant, iki XIV a. tokie jie ir buvo, lyginant juos su persais, arabais ir žydais).

Kita vertus, tuometinis islamas pripažino „idžtihad“ (ijtihad) principą, leidusį naudotis individualiu protu interpretuojant įstatymus bei aiškinant Koraną. Sykiu islamas rėmėsi ir „šyra“ (shira) principu, teigusiu, kad būtina vienodai gerbti visus tris didžiuosius Knygos tikėjimus, visas tris artimąsias Abraomo religijas – judaizmą, krikščionybę ir islamą.

Krikščioniškoje Europoje tokio lygio tolerancija buvo neįmanoma ir neįsivaizduojama net iki 1579 metų, kada Utrechto Unija Nyderlanduose paskelbė, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą (bet sykiu negalima toleruoti ateizmo). Tad tolerancija islamo pasaulyje ilgą laiką buvo gerokai giliau įsišaknijusi nei Europoje.

Tai paaiškina, kodėl Rytų Europos žydai dar XVII a. po Bogdano Chmelnickio kazokų surengtų masinių skerdynių ir ištisų žydų kaimų išžudymo Ukrainoje bei Lenkijoje bėgo į Turkiją ir Persiją, kur jie nebuvo persekiojami. Lygiai kaip paaiškina ir Kordobos fenomeną. Kordobos fenomenas įrodo įžvalgumą tų religijos sociologų, kurie teigia, jog religijos pačios savaime nekovoja jokių kovų ir nenaikina viena kitos, kol jų neiškreipia politinė galia.

Žinoma, istoriškai žvelgiant, darosi aišku, kad aukštosios arabų kultūros užgesimas ir daugel amžių užsitęsusi arabų pasaulio stagnacija, vėliau dar labiau pagilinta Europos kolonializmo, sustabdė islamo rafinuotėjimą ir prisitaikymą prie moderniojo pasaulio, o gal net ir galimą jo reformaciją. Didingas tikėjimas buvo vis tiesmukiau ir primityviau suprantamas stagnaciją patyrusioje ir nuo Vakarų atsilikusioje musulmoniškų šalių socialinėje tikrovėje. Tai ir yra nūdienos islamo drama, o gal net ir tragedija.

Kad ir kaip būtų, IX-XII a. Kordoba buvo visų pirma maurų kultūros pakilimo ir jų tolerancijos fenomenas. Tai buvo laimingi amžiai, kada kultūra buvo atskirta nuo politikos, o religija dar nebuvo tapusi galios instrumentu. O gal net ne amžiai visa tai lėmė, o vieta, kurioje šis stebuklas tapo įmanomas.

Filosofų miestas

Kordoboje gimė ir ilgai gyveno didysis Andalūzijos arabų filosofas, neprilygstamas Aristotelio žinovas ir interpretatorius, islamo teisininkas, matematikas ir medikas Averojas (Averroes), arba Abu Al Validas Muhamedas Ibn Rušdas (Abu Al-Walid Muhammad Ibn Rushd) (1126-1198). Mirė jis Marakešo mieste Maroke.

Kordoboje gimė bei gyveno žydų filosofas, rabinas ir medikas Mozė Maimonidas, arba Ben Maimonidas (Moshe ben Maimon; graikiškai – Maimonides, arba Maimono sūnus) (1135-1204). Gimė jis Kordoboje, bet vėliau persikėlė į Almerijos miestą, kur priėmė savo didįjį mokytoją, įkvėpėją ir draugą Averoją. Per arabų filosofijos studijas jis susipažino su Aristotelio teorija, kurią mėgino derinti su Tora. Mirė Maimonidas Kaire, Egipte.

Tiesą sakant, jei ne arabų aristotelininkai, žydų filosofija, kaip savarankiškas reiškinys, greičiausiai būtų neatsiradusi. Tiek Ben Maimonidas, tiek Saliamonas Ibn Gabirolis iš esmės buvo žydų kilmės mąstytojai, priklausę arabų filosofinei mokyklai.

Kordoba yra filosofų miestas, kuris tikrai nusipelno to, kad į jį būtų rengiamos filosofijos studentų kelionės (jos būtų ne mažiau svarbios nei Atėnų, Freibergo ir Heidelbergo aplankymas). Baltame Kordobos senamiestyje simboliškai išsitenka trys didžios dvasinės tradicijos ir civilizacijos.

Sykiu tai visos Europos simbolinė erdvė – Toros, Biblijos, Korano ir Aristotelio komentatorių miestas.

Siauros Kordobos gatvės ir neaukšti balti namai primena kitus Viduržemio jūros miestus. Bet tik Kordoboje jūs galite taip aštriai pajusti paprastą ir didžią tiesą, jog idėjos žmones suartina, bet jų įgyvendinimas išskiria.

Tiesa ir tikėjimas žmones jungia, bet jų gynimas organizuota politine galia juos neišvengiamai skaldo. Tai pojūtis, savo esme nepalyginamai gilesnis ir svarbesnis už paprastą įsiamžinimo suvokimą. Tad didžiausią įspūdį Kordoboje palieka ne paminklai Averojui bei Maimonidui ir net ne nuostabioji La Mezquita.

Baltasis tolerancijos miestas mūsų neramiam ir pasimetusiam laikmečiui primena, kad iš tikrųjų didinga tradicija niekada nesišaukia jėgos ir prievartos. Kova dėl jų užverda joms užgesus ir mirus, kai prisidengus jų vardu, tapusiu kovos šūkiu, kaunamasi dėl monopolijos modernybės ir globalizacijos scenarijuje.

Leonidas Donskis

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

One Response to Kordoba, arba Baltasis tolerancijos miestas

  1. kyskis

    e gal kas zino svetainiu apie persija jos madas ir panasiai 🙄 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.