Dzūkai nenori gyventi šalia dujų kameros

Alytaus apskrities, miesto ir rajono vadovai džiaugiasi davę sutikimą įgyvendinti celiuliozės gamyklos projektą, o gyventojai piktinasi, kad niekas neklausė jų nuomonės, ir renka parašus prieš pramonės monstro statybą regione.

Nors celiuliozės gamyba priskiriama labiausiai gamtą teršiančioms pramonės sritims, Alytaus regiono plėtros taryba pritarė gamyklos statybai greta Alytaus ir kreipėsi į Vyriausybės kanceliarijos Strateginio planavimo komitetą. Paprašyta jo, kad Alytaus apskrities viršininko administracijai būtų suteiktas derybų dalyvio statusas.

2002 metais Ūkio ministerija, sulaukusi Japonijos vyriausybės techninės pagalbos, parengė studiją „Plaušienos ir popieriaus pramonės plėtros galimybės Lietuvoje”. Tais pačiais metais Seimas pripažino, kad celiuliozės gamyklos projektas yra valstybinės svarbos. Buvo parinktos trys perspektyviausios vietos objektui statyti – Alytus, Rukla ir Vievis.

Sutiko vieninteliai

Prieš dvejus metus Seimui pasiūlyta tobulinti savo nutarimą, o kiek vėliau – net visai jį panaikinti. Tačiau šių metų pradžioje buvo nuspręsta, kad minėtas nutarimas nenaikintinas. Iš trijų rekomenduotų vietų liko tik Alytus. Vievis per svarstymus atkrito, nes ten vis dar kunkuliuoja aistros dėl Kazokiškių sąvartyno. Pramonės giganto statybai nepritarė Jonavos rajono savivaldybės taryba. Savo atsisakymą ji grindė 2005 metais Geologijos ir geografijos instituto poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Rajono tarybos sprendimui pritarė Kauno regiono plėtros taryba.

Per Alytaus regiono plėtros tarybos posėdį tik Alytaus apskrities, miesto ir rajono vadovai balsavo už celiuliozės gamyklos statybą. Projektui nepritarė varėniškiai ir druskininkiečiai, o lazdijiškiai susilaikė.

Latviai neįsileido

Tuo pat metu, kaip ir mūsų šalyje, statyti celiuliozės gamyklą siūlyta ir gretimoje Latvijoje. Šia tema diskutuota kelerius metus, kalbėtasi su galimais investuotojais. Tačiau galiausiai atsisakyta įgyvendinti projektą. Tuometinis Latvijos premjeras Indulis Emsis pareiškė, kad „šalis neketina tapti kolonijine valstybe, tiekiančia žaliavas kitiems ir kasmet vis labiau prarandančia teisę valdyti savo miškus”.

Anot profesoriaus Antano Morkevičiaus, celiuliozės gamykla būtų ne tik medienos ūkio, bet ir visos šalies ekonomikos svetimkūnis, neturintis kooperacinių saitų su kitomis įmonėmis. Jis esą taptų pernelyg dideliu medienos vartotoju ir pakenktų šiuo metu jau susiformavusiai medienos pramonei.

Trūksta informacijos

Celiuliozės gamykla šalia Alytaus užimtų apie 200 hektarų (beveik tiek, kiek dabar apima visas šiaurinis Alytaus pramonės rajonas – aut.). Statybai parinktoje teritorijoje išsidėstę keturi kaimai – Navickų, Bakšių, Žaunieriškių ir Jaciunskų. Maždaug 150 hektarų žemės priklauso 36 savininkams, 8,5 hektaro nuomojami, likusia teritorija naudojasi kiti.

Apskaičiuota, kad norint žemę išpirkti savininkams pagal galiojančius įkainius reikėtų sumokėti apie 7,5 mln. litų – po 500 litų už arą.

Nors Alytaus regiono plėtros tarybos sprendimas dėl celiuliozės gamyklos viešas, vietos gyventojai mažai ką apie jį žino arba išvis nėra girdėję. „Sužinojau iš draugo – jis perskaitė nedidelę žinutę laikraštyje. Pikčiausia, kad su žmonėmis niekas šiuo klausimu nediskutavo. Nejaugi miesto ir rajono valdžiai, kuri sakosi atstovaujanti alytiškių interesams, mūsų nuomonė nieko nereiškia?” – svarstė vienas verslininkas, nenorėjęs, kad būtų skelbiama jo pavardė.

„Sužinojau iš kaimyno. Atsižvelgti į žmonių nuomonę privalu. Ar gali būti kitaip”, – nenorėjo patikėti akibrokštu 62 metų žaunieriškė Ona Daneikienė, visą gyvenimą praleidusi tame pačiame kaime. Kiti kalbinti žmonės teigė girdėję kalbų apie gamyklos statybą prieš keletą metų, o joms nutilus pamanė, jog tuo viskas ir baigėsi.

LŽ pašnekovai piktinosi, kad maža informacijos apie celiuliozės gamyklos veiklą ir jos neigiamą įtaką aplinkai. „Jeigu net mes sunkiai randame tokios medžiagos, ką jau kalbėti apie kaimuose gyvenančius senukus, kurių visas žinių šaltinis – televizija ir kaimynai”, – sutartinai piktinosi keli verslininkai.

Liūdnos perspektyvos

„Mums nereikia dujų kameros, norime gyventi švarioje aplinkoje ir išsaugoti ją ateinančioms kartoms”, – tvirtino verslininkai. Anot jų, valdžia žavisi, kad bus investuota apie 1,2 mlrd. litų, sukurta apie 700 darbo vietų, tačiau tai esą saviapgaulė. Netoli esantį pieno kombinatą teks uždaryti, nes pieno produktai ypač imlūs kvapams – niekas nenorės valgyti smirdinčio jogurto ar sviesto. „Būsime priversti perkelti savo verslą kitur, nes regionas, kuriame veiks celiuliozės gamykla, pasmerktas žlugti. Todėl valdininkams reikėtų apskaičiuoti ne vien tai, kiek bus sukurta darbo vietų, bet ir tai, kiek jų bus prarasta”, – kalbėjo verslininkai. Jie pradėjo rinkti parašus prieš celiuliozės gamyklos statybą. Peticiją jau pasirašė daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių, nepritariančių šiam projektui.

Alytaus regiono gyventojai neabejoja, kad atsiradus aplinką teršiančiai gamyklai kaimo turizmo sodybų laukia tuštėjimo metas. Prasmės netektų ir laivybos Nemuno upėje atgaivinimas – kas norės grožėtis nykios gamtos vaizdais. Nepageidaujamo monstro statyba neigiamai paveiktų ir nekilnojamojo turto kainas. „Kaip suprasti mūsų valdžios logiką: viršuje – celiuliozės gamykla, o apačioje – slidinėjimo trasos? Įdomu, kiek slidinėtojų sutrauks tokio objekto kaimynystė?” – retoriškai klausė verslininkai.

Nenori išsikelti

Aplink celiuliozės gamyklai numatytą teritoriją intensyviai vyksta statybos, žmonės atgautuose arba įsigytuose žemės sklypeliuose tikisi sukurti sau ir vaikams gražesnį gyvenimą. Prieš metus ar dvejus pradėdami statybas jie nesitikėjo, kad gali tekti kęsti bjaurius kvapus ir pro langus stebėti vis labiau nykstančią gamtą. Galima celiuliozės įmonės kaimynystė nežavi ir netoliese esančios „Versmės” sodų bendrijos savininkų, aplink teritoriją išsidėsčiusių kaimų gyventojų. Jie neabejoja, kad papūtus vėjui net karščiausią dieną ar tvankią naktį negalės atidaryti langų.

Tačiau dzūkai dar nepraranda vilties, jog sveikas protas nugalės. „Jeigu poveikio visuomenės sveikatai ir žalos gamtai tyrimai bus atlikti sąžiningai ir objektyviai, neabejoju, kad šioje vietoje nebus leista statyti celiuliozės gamyklos”, – teigė sodininkų bendrijos narė Aistė.

Buvęs miesto meras Vytautas Kirkliauskas kadaise džiaugėsi, jog nemalonus kvapas bus jaučiamas tik pusės kilometro spinduliu. Tačiau alytiškiai įsitikinę, kad vien tai jau blogai.

„Čia gimiau ir užaugau, čia gyvenimą susikūrė mano vaikai, o dabar reikėtų viską palikti ir išeiti. Negaliu net pagalvoti apie tai. Negi turėsiu viską pakeisti dėl gamyklos, kuri duos daugiau žalos negu naudos. Kaip galima pirma priimti sprendimą, o paskui klausti žmonių nuomonės”, – sakė Žaunieriškių kaimo gyventoja Irena Pankienė. Praniūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Geralda Laukelienė nusiteikusi kovingai. „Mūsų bendruomenė vienija apie 200 narių, bet nesutikau nė vieno, kuris pritartų celiuliozės gamyklos statybai. Jeigu reikės, ne tik parašus rinksime, bet ir piketuosime”, – tvirtino ji LŽ.

Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Česlovo Meržvinsko nuomone, skandinavai celiuliozės gamyklas jau pertvarko į biologinio kuro įmones. Aplinkosaugininkas įsitikinęs, jog prieš pradedant įgyvendinti tokį projektą būtina atsakyti į keturis pagrindinius klausimus, kaip bus išspręstos šios problemos – kvapai, atliekų tvarkymas, vandens tarša ir milžiniškas medienos poreikis? Apskaičiuota, kad per metus celiuliozės gamykla pagamintų 500 tūkst. tonų celiuliozės ir 300 tūkst. tonų popieriaus, o sunaudotų po pustrečio milijono kubinių metrų medienos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Dzūkai nenori gyventi šalia dujų kameros"

  1. Asta

    Labai džiugu, jog žiniasklaida pradėjo kalbėti šia tema. Patikėkite, gyvenu Alytuje,o čia mažai kas žino, jog „chemijos monstrą” gali statyti vienoje gražiausių vietovių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.