Šiandien teigiama, jog reikia ne be saiko koneveikti, o girti savo šalį. Bandau tai ir daryti.
Tikrai pritariu Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui. Kai kurių veikėjų į gatvę mesti niekaip nevalia. Mūsų valstybė – turtinga. Turniškės priglaustų visus, jei tik tilptų. Todėl nutariau pasižvalgyti, kaip su buvusiais žvalgų vadais elgiasi kitos šalys. Nesiknisinėkime po kokias gudijas. Apsistokime Jo Ekscelencijai artimoje Amerikoje.
Buvo ten toks Richardas McGarrahas Helmsas (žvalgybos vadovas), nuteistas dvejiems metams kalėjimo ir paprašytas susimokėti 2000 JAV dolerių. Viso to pareikalauta ne už korumpuotų šalies pareigūnų dangstymą. Tokia buvo tik melavimo Kongresui (JAV parlamentui) apie CŽV (CIA) vaidmenį Čilės perversmo peripetijose kaina. Juk A.Pocius nemelavo parlamentui, tiesa? Įdomiausia, kad minėtas žvalgas savo kontoroje buvo itin populiarus. Teigiama, jog tai itin kietas profesionalas, labai gerai ėjęs savo pareigas. Šiuo atžvilgiu niekas iki šiol nėra pasakęs kitaip.
Buvo ten ir kitas veikėjas – Oldrichas Eimsas – išdavikas. 1941 metais gimęs O.Eimsas (nėra žinių, kad buvo KGB rezervininkas) daug metų dirbo JAV Centrinėje žvalgybos valdyboje. Tačiau tikrieji jo darbdaviai rezidavo ne Vašingtone, o Maskvoje. Taip, O.Eimsas net devynerius metus teikė rusams vertingas žinias apie amerikiečius ir už tai gavo iš Maskvos apie 2 mln. JAV dolerių. Būtent dėl jo išdavysčių amerikiečiai neteko net keliolikos puikių savo žvalgų – tiek amerikiečių, tiek rusų iš KGB, sutikusių bendradarbiauti su CŽV.
Kodėl O.Eimsas išdavė tėvynę? Istorija labai banali. Jo žmona Rozarija buvo itin išlaidi moteris, tad Oldrichas, ją vedęs, labai greitai įlindo į skolas. Iš pradžių jis manė išduosiąs Vašingtoną tik vieną kartą – kad galėtų sumokėti visas skolas. Tačiau sykį išdavęs O.Eimsas ilgainiui nebegalėjo atsispirti godumui, o ir rusai nepaliko jo ramybėje – vis prašė naujų duomenų.
Keisčiausia, jog Oldrichas teikė rusams žinias beveik nesisaugodamas. CŽV darbuotojai jautė, kad jų tarnyboje įsitaisė dvigubas agentas, ir vis tiek nė neįtarė, jog tas agentas – O.Eimsas.
Įkliuvo („konkurentams” iš FTB) išdavikas per savo didelį neatsargumą. Kartą Oldricho bendradarbė atkreipė dėmesį, kad jis turi įsigijęs prabangų namą, važinėja prabangiais automobiliais. (A.Pociaus žmona važinėja prabangiu „Mercedes”, bet Lietuvoje tai niekam neįdomu.) „Federalai” patyliukais ėmė domėtis, ar Rozarijos vyras gyvena pagal savo pajamas.
Paaiškėjo, kad Eimsų šeima per metus išleidžia kur kas daugiau, negu uždirba. Tada Oldricho kolegė ėmė domėtis, gal šis gavo palikimą. Kai tapo aišku, jog nei O.Eimsas, nei jo švaistūnė moteris jokio palikimo niekada nėra gavę, išdavystės ir iškilo į dienos šviesą. Oldrichas sėdo į kalėjimą iki gyvos galvos. Į gatvę išmestas nebuvo – kaip tartų G.Kirkilas, „nekrikščioniška”.
Klausimai Lietuvoje šiandien kiti. Ką daryti su tais, kuriems neprireikė bėgioti pas notarus viešai nutraukti sutarčių? Su tais, kurie nesuskubo „prichvatizuotis”? Ar tiesa, kad niekas negali užverbuoti buvusio kontržvalgybos šefo V.Damulio? Arba gal kas nors pasiryš prisiekti, jog buvęs visuomeninių ir politinių procesų tyrėjų vadas I.Melianas nieko svarbaus nežino? Drįstu įtarti, kad žino kiek daugiau už A.Pocių, o tai šį gal ir erzino.