Esame viena iš tautų ir visuomenių, kurios linkusios ginčyti vykstantį (ar įvykusį) faktą. Mums jis kartais atrodo esąs tik platoniška idėja. Atspindys, neturintis materialaus apvalkalo. O kadangi savitoms idėjoms susiformuoti reikia ilgaamžės, neengiamos kultūros, nenuostabu, jog idėjos dažnai būna pasiskolintos iš kitų tautų, kurioms ne prabanga taikyti dvejopus demokratijos standartus: idealizmas – vėliau ir paskui, o materializmas – čia ir dabar. Mūsų šalis – tipiškas tokių standartų taikymo pavyzdys, kad ir kurią viešojo gyvenimo sritį paimtume.
Tas įvykęs, bet ginčų taikiniu vis dar esantis objektas stūkso pačioje Vilniaus širdyje, prie Arkikatedros, vienus gąsdindamas, kitus džiugindamas. Tai sparčiai kylantys Valdovų rūmai. Vieniems jie – didingos istorinės praeities liudytojas ir kultūrinis paveldas, kitiems – istorinės vertės ir autentikos neturintis statinys, tretiems – impozantiškas Brazausko noras pranokti Sniečkų. Bet rūmai kyla, taigi visi ginčai, šiaip ar taip, tampa tušti ir bevaisiai. Visuomenės nariai, kurie prieštaravo rūmų atstatymo idėjai, dabar turėtų pamiršti savo šventą pasipiktinimą ir grynąjį idealizmą paversti praktiniu. Pagalvoti, ar šitie rūmai gali būti naudingi ir reikalingi Lietuvos piliečiui. Juk pagaliau tai ne tik turistus pritraukiantis ar vieną kitą pompastišką proginį renginį pristatantis objektas. Juo labiau – ne vien architektūrinis baubas, pastatytas žmonėms gluminti. Valdovų rūmai skirti tautai ir visuomenei. Taigi statinys, kurio istorine autentika ir verte abejojama, gali praversti jauniesiems Lietuvos piliečiams, ateinančioms kartoms kaip Lietuvos istorijos mokymo priemonė. Norisi tikėti – nenuobodžios, gyvos, net šmaikščios istorijos. Juk manyti, kad Valdovų rūmai skirti saujelės biurokratų džiaugsmui ar, neduok Dieve, kokios pasinešusios į verslo aukštumas grupės interesams (Vilniaus savivaldybės istorijos) – tiesiog šventvagiška. Taip pat šventvagiška būtų, jei Valdovų rūmų paskirties viziją formuotų vien didžiai išmintingų ekspertų grupė. Savo pasiūlymus čia turėtų teikti ir visuomenė. Nes kitaip Valdovų rūmai ir tebus įdomūs patiems ekspertams.
Viena konkretesnių idėjų – dalį Valdovų rūmų patalpų skirti vaikams, valstybės ateičiai, o ne senstančiai nomenklatūrai – valstybės praeičiai. Ar daug žinome apie tai, kaip augo ir buvo auklėjami didikų, valdovų vaikai? Kokia kultūrinė aplinka, kokia buitis juos supo? Ir mokyklinio, ir ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti pravartu susipažinti su savo tolimų bendraamžių gyvenimu. Tokios pamokos geriausiai lieka atmintyje, nes istorijos mokymasis – ne vien tekstai. Per pamokas turi veikti ne tik protas, bet ir pojūčiai, ir jausmai, ir fantazija, ir net pasąmonė, kurią iš dalies irgi galima pavadinti kultūrine, istorine. Antraip senovės valdovų gyvenimą vaikai įsivaizduos kaip iš antrarūšių Holivudo filmų – drybso nesimpatiškas gauruotas žmogėnas ant kailio, graužia šerno kulšį ir keikiasi amerikonišku slengu. Štai jums ir idealizmas, ir platoniškos idėjos.
Žinoma, iš visuomenės reikėtų laukti visko – ne tik sveiko proto inspiruotų pasiūlymų, bet ir visiškai beprotiškų idėjų. Arba idėjų, rodančių tam tikrą mentalitetą, suformuotą masinės kultūros ir minėtų Holivudo filmų. Be to, prisiminkime, kad dažnas pilietis istorijos mokėsi tais laikais, kai Gagarinas, pakilęs į kosmosą, paskelbė, jog Dievo ten nėra.
Tačiau tai buvo tarsi idėjos šifras, mintis, kad Dievo reikia ieškoti kitur – arčiau žemės. Taigi ir dabar ieškokime Dievo (idėjos) arčiau žemės, bet kartu matykime ir dangų.
Renata Šerelytė