Vilniaus mažajame teatre įvyko Lietuvos nacionalinės premijos laureato aktoriaus Laimono Noreikos atminimo vakaras. Per jį pristatyta nauja „Žuvėdros” leidyklos knyga-albumas „Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane”.
Kai per šiųmetį „Kino pavasarį” buvo rodomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų filmas „Valdovų draugėje”, pristatantis aktorių Laimoną Noreiką, salėje suskaičiavau vos penkis žiūrovus. Tarp to penketo buvo ir… pats filmo herojus Laimonas Noreika. Atėjo lazdele pasiramsčiuodamas šeštadienio rytą dėl 17 minučių studentiško darbelio. Nes rūpėjo. O gal jau tada nujautė, kad šis seansas gali būti paskutinis jo apsilankymas kino teatre? Likimas, matyt, lėmė, kad tądien garsusis teatro ir kino aktorius, sukūręs daug įspūdingų vaidmenų, žiūrėjo filmą apie save…
Ketvirtoji knyga
Praėjusią savaitę į Vilniaus mažąjį teatrą, kur vyko atminimo vakaras, skirtas L.Noreikai, atskubėjo apie du šimtai žmonių, jie užsėdo beveik visas žiūrovų vietas. Žiūrėjo studentų „Valdovų draugėje” bei Aloyzo Jančoro dokumentinę juostą „Ištraukos iš dienoraščio” ir slapčia braukė ašarą. Tarp filmų, tarsi juos išplėsdami ir papildydami, kalbėjo artimi L.Noreikos žmonės, skambėjo aktoriaus, deklamuojančio Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, įrašai.
Tačiau svarbiausias susitikimo pretekstas buvo leidinio „Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane” pristatymas. Tai „Žuvėdros” vadovo ir knygos sudarytojo Stasio Lipskio nuopelnas, kad knyga-albumas, sumanytas kaip projektas, skirtas Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidai, šiandien jau pasirodė knygynuose.
„Rengiant knygą spaudai teko nemažai bendrauti su Laimonu Noreika, – knygos pratarmėje rašo S.Lipskis. – Jis pageidavo šiame leidinyje matyti ne tik ištraukas iš jo parašytų knygų bei jose publikuotas nuotraukas, bet ir paskelbti įdomiausius epizodus iš archyvinio rankraštinio palikimo, kurį jau buvo atidavęs į Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos fondus. Visi aktoriaus pageidavimai buvo išpildyti.”
Naujas leidinys pratęsė bei papildė paties L.Noreikos rašytų dienoraščių ir prisiminimų knygų virtinę, tapo ketvirtuoju leidiniu po „Aktoriaus dienoraščių” (1999 m.), „Vidurnakčio užrašų” (2001 m.), „Čiurlionio 16” (2003 m.).
Dėkojimai
Deja, L.Noreika nesulaukė leidinio, nematė nė galutinio knygos maketo. Gegužės 31-ąją aktorius mirė. Knygoje atsirado vietos ir jo kolegų, bičiulių žodžiams apie menininką. Tarp jų – Viktorijos Daujotytės „Dėkojimas Laimonui Noreikai”. Ne vienas, ne keli – daug padėkos žodžių. „Už Mažvydą ačiū, už jo Lietuvos skanduotę, retam tepakeliamą, – dėkojo L.Noreikos bičiulė, literatūros tyrinėtoja V.Daujotytė. – Už Vincą Mykolaitį-Putiną ačiū, už tai, kad eilėraštyje „Nenoriu išnykti” atkakliai skaitei ne tai, kas buvo cenzorių ištaisyta, o tai, kas poeto buvo parašyta: „Nenoriu išnykti/ Ir Dievo duotosios būties/ Nenoriu užkasti/ Juodam, drėgnam urve”.
V.Daujotytė dėkoja ir už Adomą Mickevičių, Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį, Joną Aistį, Simoną Daukantą, Marcelijų Martinaitį. Paskutinysis ačiū – už L.Noreikos drąsą prisipažinti, kad buvo laimingas – laimingas aktorius ir laimingas žmogus.
Gyvybės eliksyras
Vakarą vedė literatūros kritikas, Lietuvos kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas Valentinas Sventickas. Vedėjas ne tik įvardijo ypatingą L.Noreikos poezijos skaitovo talentą, bet ir prisiminė dieną, kai dar būdamas studentas prišoko prie gatve einančio aktoriaus ir aiškinosi dėl V.Mykolaičio-Putino eilių. Tąkart L.Noreika ne tik atsakė į studento klausimus, bet ir gatvėje deklamavo…
Ilgametis aktoriaus bičiulis, bendradarbis (buvęs Akademinio dramos teatro direktorius), prozininkas Pranas Treinys kalbėjo apie jųdviejų jaunystę, L.Noreikos didžiąją meilę žmonai Sigitai ir begalinį pasiaukojimą teatrui. Vaidyba tapo gyvenimo varikliu net tada, kai išėjo į pensiją, kai vargino rimtos ligos – infarktų, insulto pasekmės. „Dar šį pavasarį, sunkiai, lazdele pasiramsčiuodamas, užlipo Laimonas į sceną, įsitvėrė į kėdę, – prisiminė susitikimą su žiūrovais P.Treinys. – Bet pradėjo deklamuoti ir staiga atsitiesė, atitrūko nuo kėdės, numetė lazdą. Nuo scenos Laimonas jau tarsi ant sparnų nuplasnojo. Jis buvo toks laimingas!”
L.Noreika ir bičiuliui buvo tarsi vaidila, dvasios tėvas, barstantis turtus virš Lietuvos.
„Scena jam buvo gyvybės eliksyras. Visada ir visur važiuodavo į susitikimus su žiūrovais, – pasakojo L.Noreikos svainis europarlamentaras Justas Paleckis. – Prieš mėnesį Laimonui lūžo klubo kaulas. Aplankiau jį ligoninėje, o ten netikėtai pasakė, kad jau nelabai nori į sceną. Dieną prieš mirtį taip kalbėjo, nes tikriausiai suprato, jog po patirtos traumos nebegalės vaidinti, skaityti poezijos. Todėl ir jo gyvybės eliksyras baigėsi…”