Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Borisas Klimčukas – savo šalies patriotas. Tačiau jo kalboje malonu justi ir palankumą Lietuvai, kurioje dirba nuo 2004 metų iki šiol – visą gana sunkų savo šaliai laikotarpį.
Ambasadorius tikrai diplomatiškai nurodo didžiosios Ukrainos pranašumus, bet kartu nuoširdžiai ir geranoriškai pripažįsta mažo mūsų krašto laimėjimus. Pedagogas, teisininkas, buvęs Volynės srities gubernatorius ir tiesiog trijų anūkų senelis Lietuvą pažįsta ne tik iš oficialių susitikimų.
– Lietuvą ir Ukrainą sieja beveik 200 metų bendra istorija – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Tačiau tai praeitis. Kas šiandien sieja mūsų valstybes? Kuo mažytė Lietuva įdomi keliasdešimt kartų didesnei Ukrainai?
– Lietuva – Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė – mums yra svarbiausia partnerė. Iš jos mokomės ekonominių, socialinių ir administracinių reformų.
Pas jus mokome vidurinės grandies valdininkus. Šiuo metu įgyvendinama 12 mokymo programų, finansuojamų iš įvairių tarptautinių šaltinių. Pavyzdžiui, Lietuvos muitinė padeda Ukrainos muitinei diegti naujas technologijas, veterinarijos tarnyba padėjo Kijeve įkurti naują, pagal ES standartus sertifikuotą laboratoriją. Jūsų specialistai moko mūsų Užsienio reikalų ministerijos tarnautojus derybų meno.
Neseniai su Vilniaus meru susitarėme dėl nedidelių – 300-500 tūkst. gyventojų turinčių – miestų merų mokymų organizavimo.
Ukrainos ministerijas raginu į delegacijas įtraukti jaunų žmonių. Tie jaunuoliai po kelerių metų priims Ukrainai labai svarbius sprendimus. Mūsų žmonės mokosi įvairiose šalyse. Jie grįžta praplėtę akiratį, drąsesni, jais sunku manipuliuoti.
Susitinku su kiekviena į mokymus Lietuvoje atvykusia tėvynainių grupe. Ypač įdomu susitikti su jais baigusis mokymams. Klausiu, ar nebuvo baisu NATO valstybėje? Jie žiūri į mane nustebę – nematė čia nieko, kas keltų baimę.
„…o Vaska klausosi ir valgo”
– Politinė situacija Ukrainoje nestabili, ar tai neatsiliepia šalies verslui?
– Tačiau mūsų ekonomikos augimas puikus. Tai liudija, kad Ukrainos verslas yra stiprus, stabilus, politinių vėjų poveikis jam yra mažesnis nei anksčiau. Stambusis Ukrainos verslas veržiasi į Europos – Varšuvos, Londono – fondų biržas.
Tai Ukrainos fenomenas: politikoje vyksta sudėtingi procesai, o verslas sėkmingai plėtojamas. Beje, ukrainiečių patarlė sako: „O Vaska klausosi ir valgo.”
– Tačiau politinis nestabilumas – palanki terpė korupcijai.
– Korupcija atsiranda tada, kai valdžia labai suvaržo verslą. O kai valdžia užsiėmusi savo politinėmis problemomis ir mažiau domisi verslu, tada ir korupcija mažesnė. Paradoksalu, bet tai faktas. Taip sakau iš savo – administratoriaus patirties.
Turėdamas pedagogo ir teisininko išsilavinimą 8 metus dirbau Volynės srities gubernatoriumi. Tai Šiaurės Vakarų Ukrainos regionas, kuris ribojasi su Lenkija ir Baltarusija. Iš lenkų vaivadų gavau pirmas reformų pamokas.
1995 metais įkūrėme pirmąjį Ukrainoje euroregioną BUK, kuris iki šiol sėkmingai veikia. Į jį buvo priimta ir Baltarusijos Bresto sritis.
Dirbant gubernatoriumi man teko Volynėje inicijuoti ir vykdyti socialines ir medicinos reformas bei privatizaciją.
Ne visada turėjome reformoms tinkamą teisinę bazę, sunku buvo žmonėms išaiškinti, kodėl duoną turi kepti privati, o ne valdiška kepykla. Sakydavau: kad duonos būtų visada, kad jos būtų daug ir skanios. Dabar tai aišku, o tada – 1994 metais – buvo nelengva įtikinti, nes sovietinė patirtis darė įtaką.
Gyvos LDK tradicijos
– Ar Šiaurės Vakarų Ukraina tuo ir skiriasi nuo kitų šalies regionų, kad čia žmonės dar nepamiršo turėję privačios nuosavybės?
– Volynė išsaugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas ir perėmė dabartinėje Lietuvoje vykdytų reformų patirtį. Šį regioną prieš Antrąjį pasaulinį karą valdė Lenkija. Žmonės turėjo savo žemės, miško, ūkio padargų… 1952 metais valdžiai nusprendus panaikinti vienkiemius, mano tėvas išardė pušinių rąstų namą, kuriame gimė mano senelis, jis pats, gimiau aš, ir iš naujo jį surinko gyvenvietėje netoli nuo gimtųjų vietų. Tame name iki šiol gyveno mano mama, kuri neseniai mirė.
Reikia pripažinti, kad šiame regione žmonių ekonominis aktyvumas didesnis nei kituose šalies regionuose. Čia daugiau ūkininkų, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, stambių firmų, kurios įsikūrė Volynėje, o verslą išplėtojo visoje šalyje.
Pavyzdžiui, stambiausių Ukrainos didmeninės prekybos firmų dvidešimtuke maisto produktų rinkoje yra 3 firmos iš Volynės, iš 10 naftos produktų prekybos kompanijų – 4 iš Volynės.
Antai prieš metus Vilniuje prekyboje atsirado ukrainietiško majonezo ir ketčupo PET pakuotėje. Šiuos gaminius sukūrė jauni Ukrainos verslininkai, gamybą pradėję nuo nulio. Jie pasiekė savo galimybių ribas ir pardavė verslą NESTLE kompanijai. Dabar puikūs ukrainietiški produktai parduodami įvairiose valstybėse.
Ukrainoje daug tokių įmonių, kurių steigėjai turėjo gerų idėjų ir sugebėjo jas įgyvendinti.
Štai Lucko guolių gamykla SKF dabar priklauso švedams, o produkciją eksportuoja į daugelį pasaulio šalių. Žmonės, kurių niekas nepažinojo, buvę studentai, tapo gerbiamais verslininkais, įkūrė dešimtis darbo vietų. Tai naujasis Ukrainos verslo ir politikos elitas. Dirbdamas srities vadovu sakydavau: duokim jiems kelią, sudarykim sąlygas jiems dirbti.
Taip sakau ir dabar, nes politikų ir administratorių pareiga sudaryti sąlygas. Tačiau neklausti pavardžių: nesidomėsi pavardėmis, nebus ir korupcijos.
Administratoriaus patirtis man praverčia ir dabar, nes diplomatas turi suvesti, supiršti, sudominti verslo struktūras ir stebėti, kad niekas joms netrukdytų.
Ne vien HANNER, bet ir Kijevo problema
– Tačiau kai kas verslui trukdo…
– Jeigu turite omenyje Lietuvos bendrovės HANNER projektą „Olympic Plaza”, aš nuoširdžiai norėjau, kad jis būtų įgyvendintas. Kijevo stadione „Olimpijskij” rengiant „Euro-2012” Europos finalinį čempionatą (o kito stadiono neturime) reikia viską aplink nugriauti – negalima statyti prekybos ir pramogų centro „Olympic Plaza”.
Tai ne vien HANNER vadovo Arvydo Avulio, bet ir Ukrainos kompanijos „Judžin” problema. Ir Kijevo valdžios galvos skausmas. Nes pasitraukusiems investuotojams reikės mokėti kompensacijas. A.Avulis jau pardavė savo dalį akcijų. Tačiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimui suduotas smūgis.
Nemanau, kad A.Avulis nusivylė Ukrainos rinka. HANNER sėkmingai dirba Odesoje, Kryme. Ukraina – sparčiai besivystanti, perspektyvi rinka. Bendrasis vidaus produktas per šių metų penkis mėnesius išaugo beveik 9 procentais.
Tikimės, kad šiais metais Ukraina bus priimta į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Šalies Parlamentas visus reikalingus įstatymus jau priėmė. Ukrainai įstojus į PPO tikimės su ES pasirašyti laisvosios prekybos sutartį. Tada Ukrainos rinkos patrauklumas dar padidės.
„Jūsų žmonės važiuoja į Vakarus, mūsų – pas jus”
– Ar Ukrainos verslininkai domisi Lietuvos rinka? Kokių kliūčių jie čia sutinka?
– Ukrainai įdomi Lietuvos rinka. Jūsų statybose jau dirba ukrainiečiai specialistai. Prognozavome, kad taip atsitiks. Jūsų žmonės važiuoja į Vakarus, mūsų – pas jus. Visi nori daugiau uždirbti. Tad Ukrainos verslininkai jau turi planuoti, kad netrukus reikės mokėti didesnius atlyginimus, norėdami išsaugoti darbo jėgą.
Informaciją apie verslo sąlygas Lietuvoje siunčiame Ukrainos centrinėms ir regioninėms valdžios institucijoms, o informaciją apie verslo sąlygas Ukrainoje – visoms Lietuvos verslo asociacijoms.
Akcentuojame tas verslo sritis, kurios aktualios Ukrainai – tai bioenergetika, atsinaujinantys energijos šaltiniai ir kita.
Kuriasi ir sėkmingai dirba bendros mūsų šalių verslo įmonės.
Antai firma „Kalvis” gamina Ukrainai šildymo katilus. Bendra įmonė MIKOM pagal vokiečių projektus Ukrainoje gamina ekologiškus skydinius namus, o lietuviai nutiesia komunikacijas, surenka tuos namus ir parduoda. Puikus verslas.
Ukrainiečiai nupirko Klaipėdos konditerijos įmonę, į kurią daug investuos – tai bus ukrainiečių forpostas šokolado ir karamelės eksportui į ES. Į šį projektą kompanija „Rošen” deda dideles viltis.
Vyrauja nuomonė, kad Ukrainos ekonomika priklausoma nuo Rusijos. Tačiau per 16 Ukrainos nepriklausomybės metų Rusijos kapitalo investicijos sudaro kiek daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių, o per tą laiką Vokietija investavo 7 mlrd. JAV dolerių. Kooperaciniai ukrainiečių ir rusų ryšiai labiau išplėtoti. Tai iš praeities paveldėtas potencialas.
Klausėte apie kliūtis verslui. Didžiausia kliūtis – susisiekimas tarp Lietuvos ir Ukrainos. Manome, kad oro susisiekimas jau neatitinka poreikių. Lėktuvai iš Vilniaus į Simferopolį turėtų skraidyti reguliariaisiais reisais vasarą, užsakomaisiais – žiemą. Lvove, Ivano Frankovske sparčiai plėtojamas žiemos turizmas. Lietuviai galėtų vykti į Truskaveco mineralinių vandenų gydyklas, o ukrainiečiai Lietuvoje gydytis širdies ligas, dantis. Turite puikių klinikų ir specialistų.
Prastas susisiekimas trukdo plėtoti turizmą tarp mūsų valstybių. Taigi liepos 24 dieną numatytas baigiamasis derybų etapas dėl oro susisiekimo tarp Lietuvos ir Ukrainos.
Be to, rengiame bendrovės „Lietuvos geležinkeliai” delegacijos vizitą į Mariopolio gamyklą „Azovmaš”. Tai didžiausia geležinkelio vagonų gamykla Donecke. Lietuvai reikia vagonų, nes tranzito krovinių daugėja. Tariamasi dėl krovinių gabenimo iš Kinijos per Odesos Iljičiovsko uostą į Klaipėdą traukiniu „Vikingas”.
Tai leistų kinų konteinerius į Klaipėdą atgabenti 5-6 dienomis anksčiau, negu jie būtų gabenami jūra per Sueco kanalą. Kad „Vikingo” projektas perspektyvus, rodo nuo 2004 metais 6,5 karto padidėjęs juo gabenamų konteinerių kiekis.
Daugėjant krovinių, daugiau reikia vagonų. Kodėl Radviliškyje arba Panevėžyje nepradėjus gaminti lietuviškų vagonų? Tai galėtų būti bendra lietuvių ir ukrainiečių įmonė. Abiejų valstybių premjerai šiai idėjai pritarė. Tikiuosi dar mano kadencijai nesibaigus pamatyti lietuvišką vagoną.
Lietuvoje lankosi Ukrainos vežėjų automobiliais asociacijos ACMAP delegacija. Ji tariasi su stambiomis Lietuvos vežėjų kompanijomis, ieško bendrų interesų.
????
– O kaip Ukrainos verslui sekasi konkurencinė kova Europos rinkoje?
– Klausiu verslininkų: kodėl ukrainietiškų pieno produktų, kiaušinių neparduodate ES rinkose? Jie teisinasi, kad ten kiti standartai. Tai išsitirkite savo produktus pagal Europos standartus -juk Kijeve įkurta moderni laboratorija – ir prekiaukit!
Bėda ta, kad nemokame gaminti. Mūsų verslininkai dar nesuvokia savo galimybių. Jie orientuojasi į Rusijos, Kazachstano rinkas. Tai gerai, bet dabar to maža.
Mane nervina (laimė, retai), kai Ukrainos verslininkai prašo padėti, nes jų produkciją Lietuvos pareigūnai išbrokavo, neįsileido. Aš išsiaiškinu ir sakau: ne tik jūsų produkciją išbrokavo, bet jūsų firmą dabar visos ES šalys žino kaip nepatikimą eksportuotoją. Gaminkit gerą produktą ir neieškokit kaltųjų.
Mes norėtume, kad Ukrainos rinkoje būtų lietuviškų mėsos, pieno produktų – tai priverstų mūsų gamintojus pasitempti.
Kai važiuoju namo, savo anūkams, kurių turim tris, o šiemet laukiam dar dviejų, automobilio šaldytuve vežu lietuviškų dešrelių – jų kokybė geresnė negu gaminamų Ukrainoje.
Dažnai savo šalies gamintojams sakau – aš esu Ukrainos patriotas, bet nenoriu būti prastos dešros patriotu.
Kai man aiškina, kad negali gaminti geresnės kokybės produktų, kviečiu atvažiuoti į Lietuvą ir įsitikinti, kiek negamybinių išlaidų turi vietos gamintojai. Daug mažiau. Lietuvoje greičiau pamatysi sportininką, artistą važiuojantį prabangiu automobiliu, nei verslininką.
Saviškių klausiu: už kokius pinigus jūs, mieli draugai, perkate prabangius automobilius? Už pinigus, kurių neinvestavote į gamybą, į produkcijos kokybę. Štai dėl ko negalite kiaušinių parduoti ES rinkoje.
Regionuose mažiau korupcijos ir erdviau
– Ko palinkėtumėte Lietuvos verslininkams?
– Linkiu atrasti Ukrainos regionus, nedidelius miestus. Ten didžiulis potencialas, mažesnė konkurencija, mažiau korupcijos, greičiau galima sutvarkyti formalumus. O Kijeve labai ankšta, žemė brangi, nekilnojamojo turto kainos pernelyg išaugusios.
Laukiame Kijevo ir Vilniaus apskritis pasirašant bendradarbiavimo sutartį. Gegužės mėnesį Kijeve vyko verslo forumas, kuriame dalyvavo Vilniaus apskrities verslininkų delegacija. Tada lietuviams kilo mintis statyti prekybos centrus, bet ne Kijeve, o srities miestuose. Kodėl ne, jeigu mieste – 150 tūkst. gyventojų?!