„Šiuolaikiniame kine mirtis prarado savo reikšmingumą”

Bosnių kilmės serbų kino režisierius, apdovanotas prestižiškiausiais kino apdovanojimais, įskaitant ir dvi Kanų kino festivalio „Auksines palmės šakeles” (kuo mažai kas gali pasigirti), prancūzų Literatūros ir meno ordino kavalierius Emiras Kusturica kiekviename savo filme, rodos, juokiasi iš apstulbusio žiūrovo.

Be to, jis dar ir šokinėja scenoje su gitara – savo roko grupės „No Smoking Orchestra” koncertuose. 52-ejų režisierius jau spėjo pagarsėti savo skeliamais antausiais visuomenės skoniui. Štai dar paaiškėja, kad jis ne taip jau seniai atsivertė į stačiatikybę.

Prieš dvejus metus jūs pasikrikštijote. Ar tai pakeitė jūsų kūrybą?

Žinoma, krikščionis į pasaulį turi žiūrėti filosofiškai ir stengtis jį padaryti… harmoningesnį, o jo gera valia turi pasireikšti kiekviename poelgyje. Tai ypač svarbu, kai žmogus valdo tokio galingo poveikio instrumentą kaip menas, ir juo labiau jei tai – kinas. Turiu kurti krikščioniškus filmus – tai mano misija. Toks kinas gydo žmonių sielas. Jis turi išskirtinį ryšį su kiekvienu žiūrovu. Ne kaip vartotoju. Reikia kurti taip, kad pažiūrėję tavo filmą žmonėms norėtųsi apkabinti vienam kitą, pajustų laimę ir džiugesį dėl būties pilnatvės. Reikia padėti žmonijai išsilaisvinti iš baimių.

Problema ta, kad dauguma šiandienos filmų nebando paliesti žmogaus egzistavimo prasmės klausimo. Vadinasi, jie negali būti vadinami krikščioniškais. Vis dėlto kiną reikėtų skirstyti ne į krikščionišką ir nekrikščionišką, o į komercinį ir nekomercinį. Šiuolaikinei civilizacijai – t. y. rinkai – reikia tokių filmų, kuriuos publika priima lengvai. Manoma, kad visuomenė mėgsta pramoginį kiną, kuris, pagal apibrėžimą, niekaip negali prisiliesti prie centrinių žmogaus gyvenimo momentų. Jei kuri nors juosta vis dėlto į tai pažvelgia, ji tampa krikščioniška. Dėl vienos priežasties: ji paskatina susimąstyti, kas yra žmogus ir kodėl jis gyvena. Krikščioniškų filmų kūrimas – pirmas žingsnis, kad būtum „nešiuolaikiškas”, išeitum už šiuolaikiškumo rėmų.

Argi tai, kad menas pasirodo esąs „nešiuolaikiškas”, yra gerai?

Be abejonės. Man šiuolaikiškumas – itin žeminantis terminas, nes jis kvailas. Didžioji dalis kūrybinių pastangų šiandien nukreiptas tik į publikos palinksminimą. Ar menas apskritai užima kokią nors dalį šiuolaikiniame pasaulyje – dar didelis klausimas. Mano jaunystės laikais, aštuntąjį dešimtmetį, buvo visai kitoks kinas. Jis davė pasauliui herojus. Nuoširdžius, žmogiškus, be galo įsitraukusius į visuomenės gyvenimą Todėl jie buvo kur kas krikščioniškesni nei dabartiniai personažai. Šiandien herojų nėra.

O kas jums yra herojus?

Pavyzdžiui, Robertą de Nirą Martino Skorsezės filme „Taksistas” (1976 m.). Šis herojus ir visa juosta, be abejonės, buvo paskatinta F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė”. Filme ir kalbama pirmiausia apie nusikaltimą, paskui – apie bausmę. Apie žmogaus blaškymąsi. Apskritai aštuntojo dešimtmečio kinas tam tikra prasme yra šio F. Dostojevskio romano parafrazė. Ir nenuostabu – romanas tiesiog pakerta ir turiniu, ir idėja: visa knyga skirta išgyvenimams jauno studento, apsėsto vienos vienintelės senutės žmogžudyste. Šiandien per televizorių kasdien matome mažiausiai penkiasdešimties žmonių žūtį. Mirtis prarado savo reikšmingumą. Dabartis modeliuoja mūsų sąmonę per TV ekranus, o jos diktuojamas egzistencijos greitis ir ritmas lemia mūsų pojūčius. Betonas po mūsų kojomis tapo tokiu pat natūraliu kaip ir žolė. Atrodyti, jog jis pats auga. Kitais žodžiais tariant, šiuolaikinis pasaulis įperša save kaip meną ir gyvenimą. Taip ir išeina, kad krikščioniškieji klausimai dabartiniame kine dažniausiai net nepajudinami.

O ką jūs galite pavadinti „krikščioniškais režisieriais”?

Tuos, kurie nori kurti kiną apie žmogiškąją esmę, kurie save suvokia krikščioniškosios civilizacijos dalimi, o tai apibrėžia jų kūrybinius interesus. Tarkim, Andrejus Tarkovskis arba vokietis Vimas Vendersas, kuris padarė angelus pagrindiniais savo filmo „Dangus virš Berlyno” herojais. Tai itin krikščioniški režisieriai. Aišku, yra, sakykim, ir meistriškesnių už juos kūrėjo, pavyzdžiui, Stenlis Kubrikas arba Frederikas Felinis. Tačiau nė vieno kito kūrėjo juostose nerasime nieko fundamentalesnio ir… žmogiškesnio. Tarkovskis buvo tikras poetas.

Ar, jūsų nuomone, kinematografas turi teisę tiesiogiai nagrinėti Bažnyčios, Kristaus temas?

Paslaptis, kuri glūdi žemiškajame Kristaus gyvenime, visada stipriai traukė žiūrovų dėmesį. Prisimenate prieš porą metų pasirodžiusį Holivudo filmą „Kristaus kančia”? Gerai pastatytas filmas. Ir nors, mano akimis, nieko ypatingo jis neparodo, tačiau buvo itin populiarus. Tai įrodo, kad esminiai krikščionybės klausimai iš tikrųjų domina publiką. Jį pažiūrėję žmonės susimąsto. Vadinasi, kinas turi nagrinėti tokias temas. Apskritai religijos ir kinematografo ryšys nulemtas pačios pastarojo prigimties. Kinas – juk menas, o menas ir religinis pasaulio pažinimo būdas yra labai artimi. Kai kuri filmą, stengiesi jį statyti ant rimto pagrindo, taigi vienaip ar kitaip palieti gyvenimo ir mirties – t. y. religinius – klausimus.

O kas yra tas „rimtas pagrindas”?

Tai suvokimas, kad laiko momentas žmonijos istorijoje – naujas laiptelis nepaliaujamo tobulėjimo. O tas tobulėjimas vyksta po religijos „skėčiu”. Religiniam kultui būdingos visos meninės – vizualinės, garso – priemonės, kuriomis dabar naudojasi kinas. Menas gimimas glaudžiai susijęs su kultu, menas ir religija yra susipynę. Ir man atrodo, kad šiuo atžvilgiu mūsų sąmonėje niekas nepasikeitė nuo antikinio Dioniso kulto laikų.

Kaip jūs pats atradote tikėjimą?

matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai susimąstai fundamentaliais žmogaus egzistencijos klausimais – gyvenimo ir mirties. Bosnijoje, musulmonų krašte, kurioje aš gimiau, prasidėjo karas. Jie kariavo už savo įsitikinimus su kitokių įsitikinimų žmonėmis. Kai man pasidarė svarbu susivokti savuosiuose, ėmiau studijuoti savo šeimos tradicijas ir atradau, kad mano protėviai buvo stačiatikiai serbai, kurių tik nedidelė dalis perėjo į islamą. Pamaniau, kad prasideda antroji mano gyvenimo dalis. Kai tapau studentu, išstudijavai ir Senąjį, ir Naująjį Testamentus. Net mano filmai – kūriniai, gimę būtent Europos krikščioniškojoje civilizacijoje. Ir aš nusprendžiau: reikia tapti tuo, kuo visą tą laiką iš tikrųjų ir buvau, t. y. grįžti prie savo šeimos tradicijos. Mano sprendimas paremtas asmenine patirtimi, per penkiasdešimt gyvenimo metų įgautomis žiniomis apie stačiatikybe kaip pirmapradį krikščioniškąjį pasaulio matymą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.