A. Čepukas: „Žinių operatoriaus darbo rutina – ne man!“

Lietuvoje buvęs „Balticum“ TV operatorius Albertas Čepukas nebuvo jau gerus metus. Šiuo metu Londone gyvenantis ir dirbantis vyras į gimtąją šalį grįžo tik trumpam. „Čia neužtruksiu. Pabūsiu tik mėnesį. Turiu atlikti kelis svarbius darbus ir vėl išvyksiu“, – sako jau kelerius metus Anglijoje iš barmeno ir operatoriaus darbo gyvenantis Albertas.

Į „Balticum“ TV atėjai dirbti dar besimokydamas trečiame kurse. Tave pakvietė?

Taip. „Balticum“ tuomet reikėjo operatoriaus. O kadangi visi meno žmonės mokėsi Konservatorijoje, matyt, dėl to tinkamo žmogaus ieškojo būtent čia. Nežinau kodėl, bet mano renginių režisūros kurso dėstytoja pasiūlė mane. Matyt, buvau geriausias, – šypsosi. – Kaip šiandien prisimenu: atėjau į televiziją ir programų direktorius Vladas Straupas manęs paklausė: „Ar esi kada nors filmavęs?“ Atsakiau, jog teko kartą palaikyti kelias minutes kamerą, – šypsosi. – „Gerai, išmoksi“, – ramiai atsakė jis. Taip ir pradėjau dirbti. Pagal filmavimo kokybę ir „kadro pojūtį“ per kokias tris savaites pranokau netgi tuos, kurie su kamera dirbo jau dvejus trejus metus. Televizijoje dirbantys žmonės įžvelgė manyje gero operatoriaus perspektyvą.

Kokią pirmąją laidą filmavai televizijoje?

Su Dalia Kancleryte ir Giedre Vaičekauskiene darėme laidą vaikams. „Šuniukas Mikis“, atrodo, taip ji vadinosi, – šypsosi. Pradžia visada būna labai įdomi. Kiek vėliau pradėjome filmuoti tuos pirmuosius reklaminius klipukus. Na, o po gerų metų darbo televizijoje ėmėme dirbti kartu su Asta Stašaityte. Kūrėme muzikinę laidą „Viskas“. Tai buvo vienas iš svarbesnių mano gyvenimo etapų.

Kodėl?

Todėl… Kad laida „Viskas“ davė man viską, – juokiasi. – Dirbdamas su Asta, susipažinau su beveik visais Lietuvos muzikantais, kitais įžymiais žmonėmis. Filmuodami įgijome neįkainojamos patirties. Stengėmės galvoti ir jausti, kaip reikia kurti televiziją. Darėme gyvus reportažus iš įvykio vietos. Ir kuo įvairesnius, karštesnius. Tai buvo puiki mokykla. Laida buvo rodoma ilgai – apie dešimt metų. Mūsų su Asta tandemas buvo tikrai vykęs. Mes puikiai sutardavome. Buvome ir „grupiokai“, ir kolegos, ir draugai.

Ar dabar dar bendraujate?

Nelabai. Kartais jai grįžęs į Lietuvą paskambinu. Mūsų keliai išsiskyrė.

Dvyliką metų dirbai „Balticum“ TV. Už tavo pečių – didžiulė darbo televizijoje patirtis. Ir vieną dieną palikai ją. Kodėl?

Palikti televiziją nusprendžiau greitai. Ilgai šios minties nerezgiau. Vieną dieną tiesiog suvokiau per ilgai užsisėdėjęs toje pat vietoje. Taigi išvykti ir pabandyti savo laimę Anglijoje kartu su žmona Ramune nusprendėme ilgai nedvejoję. Tiek ji, tiek aš jau buvome pribrendę ieškoti naujų kelių.

Lietuvoje su vos metukų ir aštuonių mėnesių dukrele Gerda liko tavo mama. Buvo sunku palikti vaiką?

Buvo labai sunku, tačiau pasiimti kartu bijojome dar labiau. Nenorėjome, kad jei kas nutiktų nenumatyta, jai reikėtų kentėti. Stengėmės ją apsaugoti nuo netikėtumų. Bet mes ją iškart atsivežėme po tų ilgų vienerių metų gyvenimo atskirai. Nuo tada ji jau trejus metus gyvena Anglijoje. Ir nors mes su žmona kartu jau nebegyvename, Gerda yra su mumis.

Ar tau pavyko Londone iškart rasti darbą, vos tik tuo užsiėmei?

Man pasisekė. Mano darbo paieškos užtruko tik du su puse mėnesio. Per pažįstamus sužinojau, jog Londone atsidaro naujas restoranas. Renkamas visiškai naujas kolektyvas. Taigi dvejus metus dirbau labai geram japonų restorane, esančiam pačiame Londono centre, barmenu. Turėdamas pinigų, jaučiausi gerai. Ir buvo visai nesvarbu, kokiu darbu juos uždirbu. Restorane dabar dirbu dvi dienas per savaitę, o kitomis esu operatorius ir montuoju tai, ką nufilmavau. Beje, jau neilgtrukus po atvykimo kartu su Beata Nicholson pradėjau filmuoti reportažus laidai „Arti. Toli“.

Kiek pagyvenęs ten, susipažinau su vienu lietuviu. Jis buvo fotografas, kompiuterininkas, dirbantis grafikos programomis. Susidraugavome ir pradėjome fantazuoti, kaip galėtume patys siūlyti savo paslaugas. Ilgainiui mūsų kalbos virto realybe. Mes šiek tiek investavome į aparatūrą ir netrukus gavome pirmąjį užsakymą. Į mus kreipėsi viena firma, kuri į rinką norėjo paleisti energetinį gėrimą. Firmai reikėjo filmuotos medžiagos, brošiūrų, fotografijų. Dar po kurio laiko įkūrėme savo firmą. Ėmėme reguliariai filmuoti gimtadienio šventes, vestuves, krikštynas, įvairius renginius.

Kokių įspūdžių teikia darbas?

Pavyzdžiui, vestuvių ir lietuviškų nemažai pasitaiko. Tačiau lietuviai ir Anglijoje lietuviai. Vestuvių metu ima mane mokyti filmuoti – ne kiekvienas gi žino, kad aš profesionalas, visą savo gyvenimą dirbęs operatoriumi televizijoje. Būna ir tikrų lietuviškų muštynių… Angliškas vestuves filmuoti nepalyginamai lengviau – jų struktūra yra labai aiški. Tačiau aš stengiuosi viską filmuoti kokybiškai, nepriklausomai nuo darbo sąlygų, – šypsosi. – Nuo to priklauso mano tolesnis darbas, rekomendacijos. Tai Anglijoje yra labai svarbu.

Ar sulauki pagyrimų?

Taip. Anglijoje visi mane vadina Alberto. Kartą, pamatę mano darbą – nufilmuotą ir sumontuotą filmuką – vienos įmonės savininkas pasakė: „Tie operatoriai, kurie dirba BBC – vieni niekai prieš tavo profesionalumą. Alberto – tu žvaigždė!“ Nors prieš filmavimą aš mačiau, kad žmonės, užsakę šį darbą, nelabai pasitiki manimi.

Kada grįši į Lietuvą? O gal savo ateities su ja jau nebesieji?

Išvykau prieš ketverius metus, taigi dabar į Lietuvą grįžtu jau trečiąkart. Ir man ji vėl ima patikti, – šypsosi. – Nežinau, kur tos mintys gali mane nuvesti, bet pradedu galvoti ir apie grįžimą čia. O jei rimtai, norėčiau ir Londone turėti versliuką, ir čia – Lietuvoje – gyventi bei dirbti. Tačiau kaip visa tai įgyvendinti, kol kas nežinau.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.