Likimus sprendžia KGB majoras

Skandalingasis nušalintojo prezidento Rolando Pakso rėmėjas verslininkas Jurijus Borisovas nebus išsiųstas iš Lietuvos. Taip nusprendė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Teismas atmetė Migracijos departamento prašymą Rusijos pilietį J.Borisovą išsiųsti į Rusiją ir įpareigojo migracijos pareigūnus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Sprendimas dar gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Majoras majorui akies nekerta?

J.Borisovo bylos nagrinėjimas užtruko jau ne vienus metus ir yra visiškai skandalingas, absoliučiai patvirtinantis iškilaus Lietuvos diplomato Vytauto Antano Dambravos žiniasklaidoje paskelbtą ištarmę: „Vienas skaudžiausių faktų yra tai, kad Lietuvos valdžia tebėra buvusių komunistų, kagėbistų, GRU įtakos sferoje, jei ne jų rankose.”

Šio diplomato pastaba aktuali ir šioje istorijoje, nes Migracijos departamentui teismuose atstovauja KGB majoras ir šio departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjas Antanas Turčinas. Rusijos armijos majoro J.Borisovo išsiuntimo iš Lietuvos siekia KGB majoras, kurį Migracijos departamento direktorius Almantas Gavėnas su pasididžiavimu vadina vienu geriausių darbuotojų. Ar ne todėl ir nepavyksta J.Borisovo išsiųsti atgal į jo plačiąją tėvynę?

Dienų klausimas

„Lietuva yra nesuinteresuota, kad nepageidaujamas asmuo ilgai gyventų Lietuvoje”, – dar 2004 m. sausį sakė tuometinis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius. Tada jis teigė, kad J.Borisovo buvimas Lietuvoje yra dienų, savaičių, bet ne metų ar mėnesių klausimas.

Jei žmogus įtraukiamas į nepageidaujamų asmenų sąrašą, jam iš pradžių pasiūloma pačiam išvykti iš Lietuvos. To nepadarius, jis pareigūnų palydimas iki valstybės sienos.

Tačiau Migracijos departamento atstovai jau tuomet pranašingai teigė, kad paprastai asmeniui suteikiama „pakankamai laiko” palikti Lietuvos teritoriją.

Nuolatinė nežinia

Migracijos departamento vadovas A.Gavėnas ir tuo metu, ir dabar aiškina, kad Lietuvos pilietybę turintis asmuo, gavęs kitos valstybės pilietybę, apie tai privalo per 30 dienų raštu pranešti vidaus reikalų ministrui, migracijos skyriui, Lietuvos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje.

Pagal Lietuvos pilietybės įstatymą kitos valstybės pilietybę nuslėpęs asmuo netenka Lietuvos pilietybės, iš jo yra atimamas Lietuvos piliečio pasas, be to, jis gali būti nubaustas administracine bauda iki 5000 litų.

Pasak A.Gavėno, jeigu nėra fizinės galimybės atimti paso iš „valstybę apgavusio piliečio”, jo pasas duomenų bazėse yra skelbiamas negaliojančiu. Pareigūno teigimu, minėtus pažeidimus padaręs asmuo vėl gauti Lietuvos pilietybę galėtų tikėtis tik po 10 metų.

Anuo metu Migracijos departamento vadovas teigė negalįs atskleisti, koks sprendimas bus priimtas dėl 9 mėnesius Rusijos pilietybę slėpusio J.Borisovo pilietybės. „Apie konkretaus asmens pilietybės reikalus aš negaliu kalbėti be jo sutikimo”, – teigė A.Gavėnas. Tą patį jis kalba ir dabar: „Nežinau, ar skųsime šį teismo sprendimą, nes turėjome per mažai laiko susipažinti su juo.”

Keistas delsimas

Migracijos departamento veiksmuose jautėsi ir jaučiasi keistas delsimas. Kaip prieš kelerius metus pasakojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka, Migracijos departamento vadovybė ne vieną kartą diplomatiškai teiravosi, ar J.Borisovo išsiuntimas nepakenks tuometinio prezidento R.Pakso apkaltos procesui, pačiam

J.Borisovui iškeltų baudžiamųjų bylų tyrimui.

„Mes J.Borisovą jau buvome apklausę, ir ne vieną kartą. Mums jis buvo nebereikalingas. Ir pačiame apkaltos procese, žiūrint iš teisinės pusės, jis buvo nereikalingas – visi jo parodymai buvo užfiksuoti. Tokie pasiteiravimo skambučiai buvo nesuprantami lygiai kaip ir po jų sekęs delsimas priimti sprendimą: ar bijota prieš jį imtis griežtesnių sankcijų, ar departamento vadovų sprendimus veikė nežinomos aplinkybės.” A.Kliunka sakė, jog Migracijos departamento vadovų elgesys J.Borisovo atžvilgiu jam ir šiandien lieka paslaptis.

Iniciatyvos nerodo

Migracijos departamentui teismuose, priimančiuose palankius J.Borisovui sprendimus, atstovauja minėtas Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjas A.Turčinas.

Pasak jo viršininko A.Gavėno, J.Borisovas naudojasi jam palankia situacija, Lietuvai tapus visateise Europos Sąjungos (ES) nare. Anksčiau sprendimus dėl leidimo nuolatos gyventi Lietuvoje vienašališkai, remdamasis įstatymais, spręsdavo Migracijos departamentas, o dabar galutinis žodis priklauso teismui.

„J.Borisovas kreipėsi į departamentą 2003 m. gruodį. Kai mes, remdamiesi saugumo pažyma, atsakėme, įsigaliojus naujiems įstatymams jis mūsų sprendimą apskundė teismui”, – pasak A.Gavėno, šioje procedūroje nieko ypatingo ar paslaptingo nėra, nes kitais atvejais ginčai tarp užsieniečių ir departamento tęsiasi net po keletą metų.

Sunku pasakyti, ar teisus pareigūnas: tuometinio prezidento R.Pakso apkaltos procesas sėkmingai baigėsi dar Lietuvai nespėjus įstoti į ES, 2004 m. balandį. Tačiau susidaro įspūdis, jog Rusijos piliečiui J.Borisovui Migracijos departamente buvo vos ne lankstomasi.

„Migracijos departamentas – kaip valstybinė institucija, o mes – kaip valstybės tarnautojai privalom pagal savo kompetenciją viską spręsti. Ir mes iniciatyvos netgi neturime rodyti. Mes sprendžiame tik gavę informaciją, arba žmogus pateikia prašymą. Kai J.Borisovas buvo Lietuvos pilietis ir čia gyveno, jokių problemų nebuvo. Kai neteko pilietybės, kreipėsi į Vilniaus migracijos tarnybą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje”, – pareigūno teigimu, departamentas niekados nesprendė deportacijos klausimų, nesidomėjo, gyvena toks pilietis Lietuvoje ar išvyko į užsienį.

Mįslingi susitikimai

A.Turčinas yra teigęs, kad nei pats J.Borisovas, nei jo atstovai prieš įvykstant teismams nerodė jokio susidomėjimo bylos baigtimi: „Na, su advokatu kalbėdavome tiek, kiek susitikdavome teisme. Negaliu atsakyti už visą departamentą, tačiau nei į mane, nei į mano kolegę niekas nesikreipė”.

LŽ šaltinių teigimu, buvo nevisiškai taip. Tik prasidėjus byloms, dar 2005 metų spalį A.Turčinui atostogaujant, jis buvo pastebėtas Bačkonyse besišnekučiuojantis su iš Kauno pusės atvykusiu asmeniu, labai panašiu į „Aviabaltikos” atstovą Nikolajų Kazancevą. Nors A.Turčinas ir neigė pažįstąs ar susitikinėjęs su J.Borisovo vadovaujamos bendrovės atstovu, tačiau nelabai įtikinamai. Mat tuo metu ir Bačkonyse būta, ir su kažkuo susitikta.

Kartais veikiama ir „efektyviai”

LŽ rašė, kaip į nepavydėtiną padėtį pateko Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos viršininkas pulkininkas leitenantas Giedrius Vasiliauskas. Jis netikėtai sužinojo, kad neteko Lietuvos pilietybės. Migracijos departamentas paskelbė jo pasą negaliojančiu ir jį atėmė. Taip elgtis nuspręsta po to, kai Rusijos Federacijos ambasada paskelbė jį šios šalies piliečiu, nes jis gyveno Rusijoje, buvo registruotas Murmansko srityje, todėl esą ir laikomas Rusijos piliečiu. Pagal Rusijos įstatymus jos piliečiais laikomi visi asmenys, turėję sovietinę pilietybę ir iki 1992-ųjų vasario 6 dienos nuolat gyvenę toje valstybėje bei oficialiai neatsisakę rusiškos pilietybės.

Kaune lietuvių šeimoje gimęs ir augęs G.Vasiliauskas 1985 m. išvyko į Rusiją, kur mokėsi karo mokykloje. Ją baigęs tarnavo Murmansko srityje, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį ir vadovavo tankistų kuopai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, G.Vasiliauskas nusprendė grįžti į Tėvynę. Tuo metu Sovietų Sąjungos gynybos ministras leido lietuviams, latviams ir estams, tarnaujantiems kariuomenėje, grįžti į savo šalis. Vilniuje, Krašto apsaugos departamente, G.Vasiliauskui taip pat buvo pasakyta grįžti susitvarkius visus formalumus Rusijoje. 1992-ųjų gruodį jis pradėjo dirbti Karo akademijoje, o 1993 m. pradžioje Migracijos departamentas išdavė G.Vasiliauskui lietuvišką pasą.

Karininkas sėkmingai kopė karjeros laiptais: buvo bataliono vadas, dirbo NATO štabe Danijoje, tarnavo provincijos atkūrimo grupėje Afganistane. Jam buvo išduoti leidimai dirbti su valstybės paslaptimis, su slaptais dokumentais jis dirbo ir NATO štabe.

„Jį daugybę kartų tikrino ir Lietuvos, ir Aljanso tarnybos. Per 15 metų nekilo jokių abejonių dėl jo lojalumo ir patikimumo”, – LŽ sakė Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Algiminas Gutauskas, teisme atstovavęs ministerijai.

Pirmą kartą girdi

Migracijos departamento vadovas A.Gavėnas, tiesiai šviesiai klausiamas, ar jam nekelia kokių nors keblumų darbas kartu su buvusiu KGB aukšto rango karininku, kuris „dėl etatų mažinimo” šią nusikalstamą okupacinę tarnybą paliko tik 1991 m. spalį, t.y. praėjus gerokai laiko po nepriklausomybės paskelbimo, pribloškė atsakymu: „Pirmą kartą girdžiu!”

Tik dar kartą perklausus ir pakartojus A.Turčino pavardę, A.Gavėnas prisiminė, kad A.Turčinui teismo sprendimu leista dirbti Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje.

Nesupranta departamento

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, paprašytas pakomentuoti nevienareikšmišką Migracijos departamento poziciją, sakė, esą jo veikloje pasigendąs elementaraus geranoriškumo.

„Nežinau, ar G.Vasiliausko atveju įvykdyta provokacija, ar tai jo paties neapdairumas, tačiau departamentas tokias procedūras galėtų atlikti ne taip skandalingai. Reikėjo paprasčiausio geranoriškumo. Juk tas žmogus ne vieną kartą tikrintas mūsų specialiųjų tarnybų, – sakė A.Matulevičius. – Nenoriu būti šališkas, tačiau užsienio šalies majoro J.Borisovo atveju mūsų pareigūnai neatrodė tokie uolūs, kokie pasirodė esą svarstydami nepriklausomos Lietuvos karininko bylą.”