Aš, aišku, viską suprantu. Suprantu moterų siekį tapti dar gražesnėmis. Bet…
Žodžiu, viskas prasidėjo po Naujųjų metų šventimo. Mano brangiausioji nusprendė pradėti naują gyvenimą…
Pirmoji diena
Mano mieliausioji užsimovė džinsus, kuriuos nešiojo dvyliktoje klasėje. Šiaip ne taip užsisegė ir papūtė lūpas. Už savo nedrąsią pastabą, kad per pastaruosius penkis metus ji tilpdavo į šiuos džinsus tik gulinčioje padėtyje, gavau antausį. Už ką? Nieko nesuprantu.
Antroji diena
Man rodos, Nataša pradeda kraustytis iš proto. Na gerai, tegu sau liesėja, bet kam iš kitų namiškių tyčiotis? Ji sušėrė viską, ką rado skanaus šaldytuve, katinui. Tas vos neišprotėjo iš džiaugsmo. O šeima vakarienei valgė kažką, kas priminė nesūdytus ryžius. Sakau „priminė”, nes be mikroskopo lėkščių turinio neįžiūrėtum. Bjaurybė uošvė aktyviai palaiko savo Natašą.
Trečioji diena
Į darbą bėgte bėgau. Laukiau pietų pertraukos kaip dangiškos manos. Kolegos žvelgė gailiai, užjaučiamai, klausinėjo ar manęs žmona namuose nemaitina… Juokdariai sumauti. Vakare uošvis pamėgino išsireikalauti iš moterų normalios vakarienės. Aha. Nataša pastatė priešas savo tėvelį lėkštutę su ragu iš morkų. Na ir dukrelę išaugino senis. Iš tikro tėvo šitaip tyčiotis…
Ketvirtoji diena
Katinas prašosi į laisvę. Įtariu, kad ne pas kates. Vargšelis seniai užmiršo šeimininkės dosnumą ir dabar kaip pilnateisis šeimos narys taip pat maitinasi tik dietiniais produktais. Prašosi į kiemą. Ten yra tikros pelių mėsos, o ne surogato iš sojų.
Penktoji diena
O uošvė vis dėlto – žmogus. Kažkaip įsigudrino įnešti į namus maišelį saldainių. Reikia įsiminti, kad ji tokius mėgsta, kada nors nupirksiu, kai Natašos kova su centimetrais pasibaigs (Dieve, mano… Aš? Uošvei? Saldainius? Iki ko prisigyvenau…) „Nataša, saulele, na kam tu su jais kariauji – kuždu aš jai vakare į ausytę. – Centimetrai juk tokie mažyčiai, o tu tokia didelė…” Taip ir nespėjau užbaigti savo minties. Tiek to. Laikysim tą jos smūgį delnu tik ausies masažu.
Šeštoji diena
Viskas. Užkniso. Bandžiau jai paaiškinti, kad vyras turi maitintis sočiai, kitaip jam niekam neužteks jėgų. Nepadėjo. Bet buvo ir linksmų dalykų. Stebėjau, kaip uošvis, oi, atsiprašau – tėtis, solidžios kompleksijos vyriškis, po sunkios darbo dienos suvalgė lėkštutę kažkokių salotų ir taip natūraliai pasakė: „Aš sotus”. Pasirodo, koks talentingas aktorius jame slypi…
Septintoji diena
Penktadienis. Po darbo – alus, alus, alus, su bulvytėmis, su dešrelėmis ir jokių virtų daržovių. Aha, įsisvajojau… „Mielasis, sugrįžk namo anksčiau, šiandien juk skalbimo mašiną atveš…” Šakės! Jos techninio išsilavinimo bet kas gali pavydėti, o ji apsimeta, kad nesusitvarkys su skalbimo mašina… Vakare uošvė prisėlino prie manęs, kai ėjau iš vonios ir slapčia įdavė sumuštinį su lašiniais. Vos neapsiašarojau iš dėkingumo: „Ačiū, mama”… Štai kur herojiška moteris. Ir kur ji tuos lašinius slepia?
Aštuntoji diena
Atsitiko baisi nelaimė! Katinas balkone rado uošvės slėptus lašinius! Naktį girdėjau, kaip puotavo, bjaurybė. Bijojau artintis, nekalbant jau apie atėmimą – visai sužvėrėjo padaras. Gulėjau kankinamas nemigos ir pavydėjau. Ryte mama blizgančiomis iš bado akimis pradingo pas kažkokią kaimynę, o uošvis pakvietė mane į pirtį. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirties nepasiekėme, užstrigome pakeliui pasitaikiusioje kavinėje. Namo visi susirinko sotūs ir gerai nusiteikę, o čia radome alkaną ir piktą Natašą, karštai besiginčijančią su savo kankinimo įrankiu. Svarstyklės atkakliai atsisakinėjo pakreipti savo rodyklę bent keliomis padalomis į kairę.
Devintoji diena
Krizė. Į svečius užsuko Natašos draugė Ilona. Su tortuku ir buteliu martinio. Ir labai nustebo, kai jai pasiūlė kažkokius menkus daržovių blynelius. Ilona karštai pasakojo Natašai apie organizmui daromą žalą. Aš, pasirodo, neįvertindavau šios mielos, nuostabios „pletkininkės” ir skandalistės Ilonos. Tačiau per anksti apsidžiaugiau. Ji padarė tiesiog siaubingą klaidą, pasakiusi: „Brangioji, atrodo, kad tu vis dėlto sulieknėjai”. Tai tiesiog košmaras kažkoks. Aš seniai pastebėjau, kad moterys sako tai viena kitai šiaip sau, kad padarytų malonumą. O mums – toliau kankintis. Ačiū, Ilona, už nieką…
Dešimtoji diena
Atrodo, kaupiasi audra. Nataša išsitraukė iš spintos tuos pačius prakeiktus džinsus. Ir džinsai užsisegė labai lengvai. Keista. Galiu prisiekti, kad ji nesulieknėjo nė per centimetrą (tai bent paradoksas – visi namie kaip skeletai, o jai – nieko). Mama su tėčiu gudriai susižvalgė. Ir čia aš viską supratau – tegyvuoja siuvimo mašina ir nagingos uošvės rankos. O laiminga Nataša įsitaisė man ant kelių su lėkštute torto ir, tikiuosi, ilgam pamiršo savo kvailas dietas. Juk aš myliu ją, o ne tuos prakeiktus centimetrus.
O „etaloninius” džinsus visgi paslėpiau. Kur – matė tik katinas. Bet jis manęs neišduos, nes džinsai – ne lašiniai.