Baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis naminės degtinės gaminimas ir vartojimas turi aukščiausių šalies vadovų „stogą”, tad jo legalizuoti neskubama.
Visgi nelegalių samanės gamintojų fronte iškilo netikėta „grėsmė” produkciją įteisinti kaip tautinį paveldą.
„Vakarų ekspreso” kalbinti Seimo nariai piktinasi, kad naminės degtinės gamyba esąs blogas tonas, tačiau viešuose renginiuose jie ir patys nevengia išlenkti šio gėrimo taurelės.
Policininkai sako, kad už tokį veiksmą jie galėtų skirti 300 litų baudą, ir stebisi, kad daugelis garbingiausių šalies žmonių tarsi kursto tautiečius nepaisyti įstatymų.
Tuo tarpu mes, norėdami susipažinti su naminės varymo ir vartojimo užkulisiais, išsiruošėme į bene labiausiai šiuo gėrimu Žemaitijoje garsėjančius Stalgėnus. Nekaltas klausimas, ar čia galima įsigyti vadinamosios „stalgėniškės”, vietinius netgi supykdė.
Taps paveldu?
Šią savaitę Seimas priėmė Tautinio paveldo produktų įstatymą, kuriam įsigaliojus nuo 2008 m. sausio 1-osios, Lietuvos verslininkai, kurdami tautinio paveldo produktus, galės naudotis Europos Sąjungos ir Lietuvos Vyriausybės parama.
Anot įstatymo projektą rengusios parlamentarų grupės pirmininko Jono Jagmino, įstatymas buvo kurtas beveik pustrečių metų, jam nuolat buvo priešinamasi dėl tariamų sąsajų su naminukės gamintojais. Tad ar prie lietuviškų skilandžių, sūrių ir midaus prisišlies naminė degtinė, – vis dar nežinia.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius sako: „Ne, naminės tarp tautinio paveldo produktų nėra, bet kas į jį pateks, dar bus diskutuojama. Galime pasvajoti – jei naminukė tarp šių produktų patektų, ji būtų legalizuota jau kitais metais”.
Anot V. Rinkevičiaus, jis kilęs iš Biržų krašto, kur nuo seno kaip kultūringa atsipalaidavimo priemonė garsėja alus. „Čia labai senos alaus gaminimo tradicijos, o nuo jo žmonės tikrai neprasigėrė. Gal kuriam nors Lietuvos krašte žmonės pagal senovinius metodus gamina naminę degtinę?” – svarstė Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.
Šis Seimo narys yra įsitikinęs, kad naminės gamybą būtina įteisinti ir griežtai kontroliuoti. Esą šiandieninė situacija parodo, jog klestinti nelegali naminės gamyba kažkam naudinga ir turi „stogą”.
„Žmonės nuo seno naminę gamino, gamina ir gamins. Tai tegu geriau moka mokesčius. Jei šis verslas taptų legalus, pogrindiniai fabrikėliai išnyktų. Nemanau, kad taip tauta prasigertų. Juk dabar alkoholio visą parą galima įsigyti degalinėse, tad samanės legalizavimas to nepakeistų”, – sakė V. Rinkevičius.
Seimūnai policininkų nebijo
Seimo narys J. Jagminas mano, kad naminei degtinei tarp tautinio paveldo produktų ne vieta. „Na, bet Vyriausybė spręs, kam ten patekti. Įstatymas patvirtintas, vėliau bus suderintas produktų sąrašas. Manau, kad naminės legalizavimui reikėtų kito įstatymo. Aš žemaitis, o kas nežino Plungės „stalgėniškės”? – vienu metu tarsi pritaręs, kad tai senovinis produktas, ištaria Seimo narys ir nutyla. – Bet kiti metai Lietuvoje paskelbti Blaivybės. Manau, kad tais metais naminukės nelegalizuosim, gersim mineralinį vandenį ir džiaugsimės”.
Anot J. Jagmino, Lietuvos valstybės vadovų atlaidumas naminei – vieša paslaptis. „Per šventes visi lenkia taureles, o kai reikia priimti įstatymą, – klimpstama”,- sako jis.
Paklaustas, ar pats yra taip daręs, Seimo narys užtikrintai sako, kad taip. O išgirdęs, ar nebijo būti nubaustas policijos pareigūnų, suglumsta, bet netrukus nusijuokia.
„Na, pažeidinėti įstatymus negerai… Bet juk mes, Seimo nariai, pagerbdami žmones… Teko naminės ragauti ir viešose vietose. Matė ir policininkai. Nieko nesakė. Naminukė – vieša paslaptis”,- įvardija nelegalaus produkto statusą J. Jagminas.
Taurelės kaina – 300 litų
Klaipėdos VPK Viešosios policijos Prevencijos skyriaus viršininkas Andrius Leliūga į tokius pareiškimus žiūri iš savos varpinės. Naminės gaminimą, platinimą ir vartojimą draudžia šalies įstatymai, o jo vadovaujama tarnyba su tokiais pažeidėjais kovoja.
Paklaustas, ar būčiau nubausta už tai, jei viešoje vietoje išlenkčiau naminukės taurelę, pareigūnas neabejoja: „Aišku, kad taip. Nepriklausomai nuo jūsų išgerto kiekio, už naminę degtinę skirtume 300 litų baudą. Tiesa, nors truputį alkoholio turėtumėte palikti, kad galėtume nustatyti, jog tai tikrai buvo nelegalus produktas. Pridėtume ir baudą už alkoholio vartojimą viešoje vietoje”,- užtikrino humoro jausmo nestokojantis pareigūnas.
Jis perspėjo, kad jei pabandyčiau eksperimentą pakartoti dar kartą tais pačiais metais, būčiau nubausta bauda nuo 1 500 iki 3 000 litų. „Tokios baudos numatytos už naminės kiekį iki 10 litrų. Stikliukas naminės patektų į šią kategoriją”,- sakė viršininkas.
Policininkai pritaria nuomonei, kad uždraustą produktą viešai ragaujantys seimūnai – patys tikriausi pažeidėjai. Esą bloga linkintiems tereikia į viešus naminės degustavimus pakviesti pareigūnus, ir būtų surašytos baudos.
„Taškai” po legalizavimo liktų
A. Leliūga pritaria versijai, kad lietuvaičių gebėjimas varyti naminukę – tautinis paveldas. Esą jam šiais laikais pritaikomos pažangesnės technologijos: vietoje malkų – dujos, elektra, o senovinius puodus keičia nerūdijantys indai.
Po visą apskritį degtindarių ieškantis policininkas sako, kad nelegalų darbo sąlygos jų nešiurpina.
„Dirbančių miškuose, prie upelių, mažėja. Iš ten sunku produkciją parsigabenti. Degtindariai keliasi į rūsius, tvartus. Neseniai Kretingos rajone, Salantuose, atskleidėme stambų gamintoją. Vyriškio ūkiniame tvarte radome 200 litrų „brogos”, 143 litrus naminės degtinės ir jai gaminti skirtą įrangą. Buvo gana švaru. Neskaitant to, kad už sienelės kriuksėjo gamybines atliekas suvartojančios kiaulės.
Naminės gamintojų produktas būna apie 52-54 laipsnių stiprumo, o kai patenka į miestą,belieka 40. „Taškų” šeimininkai skiedžia. Bet gal ir gerai, antraip klientai neatlaikytų”,- sako A. Leliūga.
Pareigūnai spėja, kad jei šios prekės vartotojai ir miršta, tai ne dėl blogo produkto, o dėl jo padauginimo.
Teisėsaugininkų neguodžia ir miglose paskendęs naminės legalizavimas. Esą naminę degtinę galės gaminti ūkininkai, kaimo turizmo savininkai, bet – savoms reikmėms.
„Lietuvis toks padaras, kad visada ieškos būdų, kaip apeiti įstatymus. Bijau, kad ir tada nelegalūs miesto „taškai” toliau veiktų”,- spėjo A. Leliūga.
Gamintojas ir pardavėja – prieš
„Vakarų ekspresui” pavyko pakalbinti nelegaliai naminuke prekiaujančią 57 metų Genutę. Moteris atviravo, kad jos amžiuje kaime susirasti darbą esą neįmanoma, tad toks „bizniukas” – neva nebloga alternatyva.
Esą nuo už 5 litus parduoto puslitrio pusė sumos lieka jai. Darbymečiu klientų netrūksta, tad per šimto gyventojų kaime, turinčiame du „taškus”, įmanoma parduoti po 10 ir daugiau litrų samanės per parą.
„Jei legalizuotų naminės gaminimą, aš nebeprekiaučiau, o juo labiau – nevirčiau. Man ji smirdi. Ieškočiau kitų galimybių. Visgi, kaip šalies patriotė, aš manau, jog šį verslą reikėtų legalizuoti. Valstybė daugiau surinktų mokesčių, o ne pelnytųsi įvairūs valdininkai, policininkai.
Man policininkams mokėti neteko – per maža veikėja, bet didesni moka. Įtariu, kad ir aukštesniems šulams iš to gerai. Juk net Seimo nariai, ministrai į naminę nespjauna – ragauja. Aukščiausio rango pirkėjai – gydytojai. Jie sako, kad geresnis produktas nei iš parduotuvės”,- tikino Genutė.
Nuo nelegalaus naminės degtinės gaminimo prasigyvenęs bei rimtu ūkininku, gaunančiu ES fondų paramą, tapęs Rimantas sako, kad jam kalbos apie minėtos produkcijos legalizavimą nerūpi. „Man labiau patinka ūkininkauti, o norintys tapti legaliais degtinės gamintojais turi turėti virėjo polinkių. Juk tai reikėtų daryti steriliai, paisyti įvairių higieninių reikalavimų, vaikščioti po daugybę instancijų, rinkti popieriukus ir mokėti mokesčius. Manau, jog įvykdžius visus biurokratų reikalavimus, šis verslas apkarstų”,- sako vyras.
Ūkininkas pasakojo naminukę gamindavęs miesto pakraštyje esančios sodybos rūsyje, po namu. „Prasigyvenau. Atliekomis šerdavau kiaules, tad uždirbdavau ne tik iš naminės, bet ir parduodamas kiaulieną. Visą produkciją išveždavau perpardavinėtojams. Buvau keletą kartų įkliuvęs policininkams, tad vėliau įsigudrinau: kai tik virdavau, pasikviesdavau kaimyną. Buvom susitarę, kad jei kas užkluptų, kaltę prisiims jis. Pirmą kartą baudos mažesnės”,- sako Rimantas.
Seimūnai viešai nuodijasi
Nacionalinės naminės degtinės gamintojų asociacijos asamblėjos pirmininkas Vytenis Neverdauskas šiuo požiūriu kategoriškas: „Mes prieš naminės gamybos legalizavimą. Nusikalstamos veiklos negalima legalizuoti”.
Anot jo, stipriojo gėrimo gamyba – pavojingas sportas. Esą nemokėsi tinkamai pagaminti – nusinuodysi, kaip ir netinkamai užraugęs grybus.
„Šiandien šalyje naminė degtinė gaminama be jokių taisyklių, higienos normų. Šalies valdžia, gerdama pakrūmėse, purvinuose induose išvarytą produktą, viešai save nuodija. Mes norime, kad naminės degtinės gamyba vyktų civilizuotai, t.y. tik kaimo turizmo sodybose. Kaip maisto produktas, šis gaminys turėtų būti sertifikuotas, o valstybė turėtų rinkti mokesčius. Beje, juos reikėtų panaudoti alkoholio ir kvaišalų naudojimo prevencijai”,- sakė V. Neverdauskas.
Jis išaiškino ir kuo vadinamasis „samagonas” skiriasi nuo naminės degtinės. Esą „samagonas” – nedistiliuota „broga” (rusų kulinarijos paveldas), o „brogą” išfiltravus, gaunama naminė degtinė. „Pastaroji – jau mūsų tautinis kulinarinis paveldas, kaip naminis vynas, alus. Kuo dabar mes galime pavaišinti atvykėlius: „Karlsbergu” ar „Vodka”?”,- klausė pirmininkas.
VšĮ Kultūros paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė užtikrina, kad naminės degtinės gamyba – neabejotinas paveldas.
„Jau keletą metų dirbame, svarstome, kokie produktai turėtų būti saugotini valstybės. Atrinkome daug duonos gaminių, iš gėrimų – gyvą alų, midų…
Mes sertifikuojame gamintojus, o naminė degtinė legalaus gamintojo neturi, tad į mūsų sąrašą nepateks. Nors galėtų. Čia taip, kaip su kanapėmis: tai senas žemaičių patiekalas, tačiau pas mus kanapių auginimas uždraustas, tad ir jų sėklų pas mus nenusipirksi. Jų galima įsigyti tik pas kaimynus latvius”,- sako B. Imbrasienė.
„Stalgėniškė” – lyg prekės ženklas
Panorę išsiaiškinti, kuo garsi ne vieno garbaus žmogaus paminėta „stalgėniškė”, išvykome į Stalgėnų kaimą Plungės rajone. Pirmuosius iš pažiūros rimtus vyrus sutikome iki Stalgėnų likus keletui kilometrų. Pokalbis apie naminę degtinę pakelėje žolę pjovusiems Juozui ir Broniui patiko.
Paklaustas, ar šiose vietovėse galima įsigyti naminukės, Bronius tiesiog pasipiktino: „Galima, ir dar kaip… Ar tu nematai, kad mes dar neišpūtę? O litų turi?” Tačiau pažado duoti paragauti naminės neįvykdė – esą iš akių matyti, kad negersiu.
Su dalgiu ant peties parimęs Juozas puolė aiškinti, kad perkant degųjį produktą svarbu tinkamai pasirinkti. „Žinok, pirkti reikia iš patikimų. Kiti vaistų kažkokių prideda, kad aitresnė būtų. Deganti tada būna bjaurybė, bet jokio efekto. Išgeri daug, dar nori, bet neprigeri. O antrą dieną kaip blogai būna… Bet nemiršti. Tiek nededa tų nuodų, kad padvėstum”.
Sužinoję, jog mes iš uostamiesčio, vyrai užjautė. „Pas jus „samagono” be 8 litų negausi, o mes geriam už 2-2,5 lito. Be to, pas mus naminė stipresnė – siekia 60 laipsnių, o štai Palangoje – 50, o pas jus tai visai silpna, atskiesta. Kokį „brudą” jūs ten miestuose geriate… Kartą buvau išvažiavęs į Trakus. Tai ten naminė keista – vos 29 laipsnių stiprumo. Įsivaizduoji, aštuoni vyrai litrą valandą gėrėm”,- sakė Bronius. Paklaustas, kodėl, pašnekovas vos ne supyko: „Nestipri, neskani”.
Juozas tikino, kad seniai praėjo laikai, kai žmonės naminukę miške virė. „Kam vargintis, slapstytis. Pas mus išdaužyti visi karklynai – policininkai ieško. Geriau namuose. Verda žmonės, bet prasigyventi iš to neįmanoma. Legalizuoti reikia, bet kas iš to”,- sakė jis.
Bronių labiausiai prajuokino klausimas, iš kur kaimo žmonės išmoksta gaminti naminukę. Esą tai čia daroma nuo seno, o perduodama iš kartos į kartą. „Iš kur moka virti naminę? Čia kaip vaikus daryti, mokyti nereikia. Tik netingėk kokią naktį”,- aiškino Bronius.
Kadangi vyrai pabijojo rodyti, kur galima įsigyti naminukės, išvykome į Stalgėnus. Jau pirma prie parduotuvės sutikta moteris, paklausta apie naminę, numojo ranka – ji tikino, kad neseniai aplinkinius miškus „apskraidę” lėktuvai bei sunaikinę visus „bravorus”. Esą naminės kaime jau sunku surasti.
Iš už kampo
Už parduotuvės kampo susimetę vyrai tikino, kad naminukės dar yra, tik reikia mokėti ieškoti. Trijulė bandė išaiškinti, kuo garsi „stalgėniškė”. Anot Vytauto, vietinę degtinę sovietiniais laikais, kaip dovaną, dažnas veikėjas veždavo į Vilnių, net Maskvą.
„Mūsų degtinė pagaminta iš upelio vandens, pas mus išaugintų kviečių ar rugių. Žmonės tai moka daryti nuo senovės ir yra profesionalai, tačiau šis gebėjimas miršta. Jaunimas turi geresnių užsiėmimų – kam jiems rizikuoti. Visi dirba arba vyksta į užsienį. Du litai už butelį – argi iš tiek pragyvensi?”,- klausė Vytautas.
Nepanoręs prisistatyti vyras su pinta skrybėle akcentavo, kad legaliai varyti naminės ir mokėti mokesčius žmonės nenorėtų. „Kas liktų, jei parduosi už 2 litus? Be to, grūdai brangūs. Bet ir taip, kaip yra dabar, negerai: policininkai būriais gaudo degtindarius, o tikrais nusikaltėliais neužsiima”,- piktinosi jis.
Naminei skirta daina
Prie parduotuvės sėdėjęs vaikinas, prisistatęs Vidu, tikino namuose tikrai turintis samanės. Kad jam teko kažko panašaus paragauti, abejonės nekilo. „Pas mus čia daug kietų produktų: geriausia naminė, grupė „Nasa”. O dainą apie Stalgėnų naminę girdėjot?” – klausė jis.
„Geriančiam kaina nesvarbi”
Į kapines su laistytuvu skubėjusi Janina juokėsi, kad naminės nevartoja. „Savo laiku išbandžiau. Juk visi žemaičiai moka gaminti naminę. Kiek save prisimenu, tiek ir moka žmonės tai daryti. Ir mano tėvai pokario metais virė. Ir tada legalu nebuvo, bet su malūnsparniais, kaip dabar, – negaudė. Gal dėl to, kad žmonės kultūringiau gerti mokėjo”,- pasakojo buvusi bibliotekininkė.
Anot jos, „stalgėniškė” garsėja kaip grynas produktas. Esą parduotuvėje dabar gali nusipirkti gražiai įpakuoto pilstuko, o pirkti naminę iš patikimo „nelegalo” esą patikimiau.
„Nuo naminės legalizavimo žmonės tikrai neprasigers. Kas norės prisigerti, ras ir pirks, kad ir už 10 litų, o kas nenorės – po 20 centų butelio neįsiūlysi”,- aiškino Janina.
„Tinka vaistams”
Namų kieme besižvalgiusi Aldona, paklausta apie naminę, išsigando: „Mūsų tėvai naminę gaminti mokėjo ir tai darė, o mes tai – ne”.
Šnekėti apie legalizavimą ir visa kita moteriai patiko labiau. „Jei ir leistų gaminti, gali paaiškėti, jog tai daryti mokant mokesčius – neverta. Tai nelegalūs gamintojai liktų. Galiu užtikrinti, kad mūsų „stalgėniškė” už valstybinę degtinę geresnė. Kai paprašai, parduoda ir 70 procentų stiprumo. Naudoju česnakams, valerijonams užpilti. Mano vyras gėrė, tad mirė nesulaukęs 40 metų. Likau su vaiku. Tačiau pastaruoju metu girtuoklių Stalgėnuose apmažėjo, net alkoholikai išsigydė ir pradėjo dirbti”,- akcentavo Aldona.
„Jei gerai mokėsi…”
Kieme triūsęs Alfonsas, išgirdęs straipsnio temą, prajuko – vyriškis tikino, kad „stalgėniškės” dar galima gauti, jei sutiksi gerai sumokėti. „Anksčiau mūsų naminė garsėjo visoje Respublikoje, o dabar išsigimė – beliko tik garsus vardas. Nežinau, ar legalizuoti reikėtų. Kas sau – virs nelegaliai, o kas norės gerai uždirbti – irgi. Pamenu, kaip mano gimtojo kaimo žmonės išmoko virti naminę. Pradžioje toks Barkus išmokė mano tėvą, šis – kaimynus, taip ir paplito”,- aiškino vyras.