1952 metais savo dienoraštyje 14-metė Romi Šnaider rašė: „Jei tai priklausytų nuo manęs, norėčiau tapti aktore. Kaip ir mano mama”. Po metų ji jau gavo savo pirmąjį vaidmenį filme „Kai baltosios lelijos vėl pražysta” drauge su motina Magda. Nors ir gimė Vienoje, Austrijoje Romi praleido tik kelerius metus. Didžiąją gyvenimo dalį ji praleido Prancūzijoje.
Rozmari Magdalena Albaš-Reti gimė aktorių Volfo Albaš-Reti ir Magdos Šnaider (ji buvo garsi scenos ir ekrano žvaigždė. – Aut. past.) šeimoje 1938 m. rugsėjo 23 dieną. Pirmuosius 14 savo gyvenimo metų ji praleido su seneliais. Pradėjusi filmuotis metė mokslus.
Grožiu spinduliuojanti austrų kilmės paauglė pasiekė europinio lygio žvaigždžių šlovę suvaidinusi jauną karališkosios šeimos atstovę – Britanijos karalienę Viktoriją „Vikės istrijoje” (1954) ir Bavarijos princesę Elizabet keturių dalių juostoje „Sisi” (1955). Pastarasis vaidmuo Romi persekiojo visą gyvenimą.
„Sisi” – populiari romantiška istorija apie 19 amžiaus austrų imperatoriaus Franco Džozefo žmoną. Netgi po dešimtmečio Romi neapkentė, kai ją identifikuodavo su saldžiai naivia Sisi. Savo dienoraštyje ji rašė: „Aš nebuvau Sisi… Netgi būdama dešimties metų, o dar mažiau – 18… ”
Suvaidinusi trečiajame filme apie Sisi, R. Šnaider atsisakė filmuotis ketvirtajame, motyvuodama, jog nori sudėtingesnių vaidmenų. Net ir sukūrus įvairius charakterius vėlesniuose filmuose, jai buvo sunku atsikratyti saldžiosios Sisi įvaizdžio.
Kopti karjeros laiptais Romi padėjo jos patėvis verslininkas Hansas Herbertas Blatzheimas (tėvai išsiskyrė 1945 m. – Aut. past.). Tik po dvidešimties metų ji prisipažino, kad „tėtis” siekė seksualinių ryšių su ja. „Jis aiškiai prašė manęs miegoti su juo.”
1958 m. ji nusifilmavo „Uniformuotose merginose”, taip pat ir pirmajame savo užsienio filme „Kristina” su Alenu Delonu. Romi greit įsimylėjo šią žvaigždę bei užmezgė audringą romaną. Išsilaisvinusi nuo šeimos ji netrukus apsigyveno Paryžiuje drauge su Delonu.
Tad ji, pagauta euforijos, rašė: „Aš noriu tapti tikra prancūze, gyventi, miegoti, mylėti ir rengtis prancūziškai”. Vėliau reziumavo: „Yra trys žmonės, kurie pakeitė mano gyvenimą: Alenas, Viskontis ir Koko”.
Šanel iš mažos sveikos dručkės Romi padarė elegantišką paryžietę. Tačiau pati aktorė manė, jog niekas per daug nepasikeitė: „Vokietijoje esu „nubraukta”, o Prancūzijoje į mane dar niekas rimtai nežiūri. Esu žinoma tik kaip maloni naujai sužibusios Aleno Delono žvaigždės kompanionė… Kartais galvoju: gal vieną dieną galėsiu dirbti su Viskončiu ar kita garsenybe. Bet kada?”
Beje, su Viskončiu ji pirmą kartą susitiko 1961. Jo teigimu, Romi buvo viena nuostabiausių aktorių Europoje. Suvaidinusi jo filme „Bokačijo 70”, Romi atkreipė į save Holivudo dėmesį.
Deja, susižadėjusi pora iširo, kai Delonas ją paliko dėl kitos moters 1963 m. Nepaisant skausmingo išsiskyrimo, jie liko draugais iki pat Romi mirties, o Delonas buvo didžiausia jos gyvenimo meilė.
Viename geriausių R. Šnaider filmų „Baseinas” 1969 m. jie susitiko vėl.
Kino kompanija „The Trial” jai suteikė pripažinimą ir Vokietijoje. Už Lenės vaidmenį ji gavo geriausios užsienio aktorės apdovanojimą Prancūzijoje. Tai žymėjo jos aktorinės karjeros šuolį šioje šalyje.
1962 m. Romi iškeliavo į Holivudą. 1971 m. Paryžiaus laikraštis rašė: „Praėjus keturiasdešimčiai metų po Gretos ir Marlen, 15-ai po Merlin, ekranai vėl turi didžiulę žvaigždę”. Tačiau talentinga ir graži aktorė Holivude didžiulės sėkmės nesulaukė ir 1964 grįžo į Europą.
Moteris, kuri niekada nesimokė vaidinti, tuo metu jau buvo nusifilmavusi 40-yje filmų; jos gyvenimo pabaigoje buvo 61. Dukart, 1979 ir 1981 metais, ji buvo nominuota ir apdovanota „Cezariu”.
Deja, asmeniniame gyvenime Romi sekėsi kur kas prasčiau. Ryšiai su Delonu žlugo kaip ir santuoka su teatro direktoriumi Hariu Mejenu, kuris buvo jos sūnaus Deivido Kristoferio (gimė 1966 m.) tėvas. Pora kurį laiką gyveno Berlyne.
„Klausiate ar mano gyvenimas pasikeitė. Sakykime, dabar aš jį turiu”, – sakė ji po Deivido gimimo.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais ji buvo geriau žinoma Prancūzijoje nei Austrijoje ar Vokietijoje. Tai lėmė vokiečių spaudos atsiliepimai, nes toje šalyje ji nesifilmavo beveik 16 metų (Romi įrodinėjo, jog nebuvo nė vieno tinkamo pasiūlymo. – Aut. past.). Vokiečių filme Romi nusifilmavo tik 1977 m.
Santuoka su asmeniniu sekretoriumi Danieliu Biasiniu – jų duktė Sara Magdalena gimė 1977 m. – taip pat baigėsi nelaimingai. 1981 m. Romi sūnus žuvo nelaimingo atsitikimo metu prie pat jų namų. „Gyvenime aš nieko negaliu, bet ekrane – viską”.
Po sūnaus mirties Romi pradėjo gerti, vartoti raminamuosius bei stimuliatorius. 1982 m. gegužės 29 dieną ji mirė savo apartamentuose Paryžiuje.
„Oficialiai pranešama, kad mirties priežastys natūralios: širdies veiklos sutrikimai. Bet, – sako Magda Šnaider, – kas čia gali būti natūralaus, kai miršta graži jauna 43 metų moteris?”
Sklido gandai, kad ji išgėrė mirtiną alkoholio ir raminamųjų tablečių kokteilį. Tikroji mirties priežastis taip ir nebuvo nustatyta.
Pripažįstama, jog Romi buvo geriausia Europos kino aktorė nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečio.
Įdomybės
Buvo ištekėjusi už Danielio Biasinio (1975-1981), su kuriuo susilaukė dukters, bei Hario Mejeno (1966-1972), kuriam padovanojo sūnų. Su abiem savo sutuoktiniais Romi išsiskyrė.
Duktė Sara Magdalena, kuri labai panaši į savo motiną, jau gavo keletą kvietimų vaidinti, tačiau tėvas Danielis Biasinis yra griežtai nusiteikęs prieš tai, kad ji sektų motinos pėdomis.
„Manau, kad gimiau Vienoje su įsakymu gyventi Paryžiuje.”
„Aš dirbau su didžiausiais tironais: Premingeriu, Velsu, Viskončiu. Šie despotai negerbė daugumos aktorių, bet kai jie sutinka ką nors, kas prieš juos atsilaiko, viskas yra nuostabu.”
Romi per dieną surūkydavo po tris pakelius „Marlboro” cigarečių. Ji ir mirė su cigarete rankoje.
Lina Narbutaitė