Dainius Pauliukonis – žmogus už kadro. Dešimtį metų jis transliuoja „Žinias” LNK televizijoje.
Susitikome su Dainiumi Klaipėdoje. Čia, savo studijų mieste, D. Pauliukonis kiekvieną vasarą atostogauja su dviem savo dukromis Rūta ir Rugile.
Viena savaitė – trumpos atostogos. Ką per jas nuveikėte?
Tiesiog ilsėjomės. Aplankėme gimines, draugus Klaipėdoje, Šventojoje, Palangoje, buvome Jūrmalos vandens parke. Kiekvieną vasarą stengiamės atvykti į pajūrį. Gera čia.
Po atostogų vėl kibsite į darbus. Papasakokite truputį apie „Žinių” kūrybinę virtuvę. Pavyzdžiui, kas vyksta studijoje iki tol, kol žinios išeina į eterį?
Visą dieną dirba prodiuseriai, žinių tarnybos vadovai, reporteriai. Jie nuolat būna įvykių sūkuryje, vėliau vyksta žinių atranka. Aš tame procese nedalyvauju. Aš atsakingas tik už kokybišką žinių transliaciją, t.y. sėdžiu prie pulto ir junginėju mygtukus.
Televizijos žiūrovai per žinias mato tik vedėjus. Kiek iš tiesų tuo metu būna žmonių studijoje?
Be vedėjų, transliuojant žinias dar dirba garso, vaizdo operatoriai, prodiuseris, kompiuterinės grafikos inžinierius, aš, grimeriai… Iki dešimties žmonių.
Jūsų darbas prie pulto tikriausiai labai monotoniškas?
Nepasakyčiau, kad monotoniškas. Taip, per dešimt metų atsirado įdirbis, įgūdžiai ir daugelį veiksmų atliekame automatiškai. Todėl transliuojant žinias, kol rodomas reportažas, atsiranda laiko ir pajuokauti su žinių vedėjais, ir problemas galima išspręsti per tas dvi minutes. Apskritai, darbas „Žiniose” pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau galvodavau, kad dvi minutės – be galo mažai, dabar žinau, kad dvi minutės yra be galo daug. Mintis milijoną kartų greičiau veikia.
Dirbate LNK televizijoje nuo pirmos dienos. Ar pamenate pirmąsias LNK žinias? Apie ką jos buvo?
Aš iš pradžių dirbau „Ryto rate”, tik vėliau perėjau į „Žinias”. „Ryto rato” tempas buvo kur kas lėtesnis, taigi dirbti buvo paprasčiau, tačiau ilgiau.
O „Žiniose” viskas vyksta paskutinę sekundę. Nežmoniškas žinių ruošimosi, montavimo, transliacijos tempas pakrauna adrenalino visiems darbuotojams. O jei dar įvyksta kas nors nenumatyto, koks nors įvykis ar klaida – tai stresas neapleidžia dar ilgą laiką po žinių.
Kokios netikėtos, gal juokingos, nenumatytos situacijos per žinias jums įsiminė?
Visokių anekdotinių situacijų būna. Pavyzdžiui, žinių vedėjai turi suflerį. Mindami specialų pedalą jie patys valdo sufleruojamo teksto eigą, kryptį. Vieną sykį kažkas per pertrauką primaigė tą suflerį ir kai vedėjas atsisėdo skaityti – tekstas pradėjo suktis atbulai. Į tiesioginį eterį pateko lengvas vedėjo sumišimas, kol sufleris buvo sureguliuotas.
Būna, kad technika sugenda. Tada tiesiog nerodome to reportažo. O jei brokuotas vaizdas visgi patenka į tiesioginį eterį, stengiamės kuo greičiau jį pašalinti.
Kokių žinių pats labiausiai laukiate?
Gerų žinių. Nors visi „Žinių” darbuotojai sako, kad „bloga žinia yra gera žinia”. Man patinka transliuoti tai, kas gero atsitinka. Man pačiam įdomu, kas ką sukūrė, ką kas gražaus padarė.
Šiurpina informacija apie avarijas, vis negaliu atsistebėti žmonių neatsakingumu. Juk mes pamatome kur kas daugiau nei televizijos žiūrovai. Kartais tie vaizdai ilgam nusėda atmintyje, neduodami ramybės.
Koks reportažas jus labiausiai sukrėtė?
Mačiau filmuotą medžiagą, kaip čečėnai nupjauna žmogui galvą. Paskerdžia kaip kiaulę. Žiūrovai pamatė tik pačią pradžią tos medžiagos. Vėliau, dėl suprantamų priežasčių, televizijos ekranas buvo užtamsintas ir transliuojamas tik garsas.
Tikriausiai nepraleidžiate nė vienų žinių?
Tų žinių, kurios transliuojamos 18.45 val., praktiškai nematau. Tiesiog atlieku techninius veiksmus, kad būtų gera transliacija. Viskas vyksta labai greitai, nelieka laiko sekti reportažo turinį. Antros žinios jau būna ramesnės, jokių pokyčių jose nebūna, tada transliuodamas ir pats sužinau, kas per dieną įvyko.
Ne tik transliuojate žinias, bet ir dirbate prie tokių projektų kaip realybės šou „Baras”. Kodėl?
Ai, tai čia laisvu nuo pagrindinio darbo metu padirbėju tokių projektų redaktoriumi. Peržiūriu visą filmuotą medžiagą ir atrenku geriausius, įdomiausius momentus, tinkamus eteriui. Man pačiam toks darbas naudingas – prasiblaškau, o ir televizijai nereikia ieškoti atskiro žmogaus.
Pats studijavote renginių režisūrą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas). Tikriausiai svajojote apie sceną, o dabar esate mažas žmogus už kadro. Nejaučiate nuoskaudos?
Taip gyvenimas susiklostė, kad pasukau kiek kitokiu keliu. Taip, dabar esu mažas sraigtelis už kadro, bet man gerai, ir nieko netrūksta.
Labai nejaukiai jaučiuosi duodamas interviu.
Tai pirmas jūsų interviu?
Antras. Kadaise, dar studijų metais, kai tekdavo vaidinti Senelį Šaltį, vienam studentiškam laikraštukui pasakojau, kaip Seneliai Šalčiai gyvena.
Kuo dar užsiiminėjote?
O…Esu dirbęs etnokultūros mokytoju, ekskursijų vadovu, moksliniu bendradarbiu Liaudies muzikos instrumentų muziejuje Kaune.
Esate gyvenęs visuose trijuose Lietuvos didmiesčiuose Kaune, Klaipėdoje, dabar – Vilniuje. Kuris miestas jums mieliausias?
Dabar laikas toks, kad jei turi gerą darbą, važiuoji paskui jį. Man visi šie miestai – normalūs. Pirmenybės nė vienam neteikiu.
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”