1994 metais profesionalaus krepšininko karjerą pradėjęs 190 cm ūgio įžaidėjas Tomas Pačėsas po šio sezono pakabino sportinius batelius ant vinies. Karjerą tęs tame pačiame Sopoto „Prokom Trefl” (Lenkija) klube, tik dabar jau kaip vyriausiojo trenerio asistentas.
35 metų Tomas Pačėsas „Lietuvos žinioms” teigė, jog apsispręsti baigti karjerą buvo beveik priverstas, o labiausiai jam apmaudu, jog kartą laimėjęs Rusijos čempionatą bei šešiskart iš eilės tapęs Lenkijos čempionu savo kolekcijoje neturi Lietuvos čempiono titulo.
Šiemet T.Pačėsas, atstovaudamas „Prokom Trefl” ekipai, šeštąkart tapo Lenkijos čempionu. Prie pergalingo Sopoto komandos žaidimo prisidėjo ir dar du lietuviai – 30 metų 192 cm ūgio atakuojantis gynėjas Donatas Slanina bei 32 metų 204 cm ūgio puolėjas Tomas Masiulis.
Lėmė rankos paspaudimas
– Negi jau neišvysime jūsų krepšinio aikštelėje žaidžiančio?
– Nebe. Bateliai jau pakabinti (juokiasi).
– Kas privertė taip pasielgti?
– Neturėjau net laiko apsispręsti. Iškart po sezono per uždarymo vakarienę vienas komandos rėmėjų ir savininkų ištiesė ranką ir sako: „Sveikinu gavus trenerio darbą. Kiek gali vargti – būk treneris.” Jis matė, kad šį sezoną mane kamavo įvairios traumos. Tad man neliko kito pasirinkimo – buvau priverstas priimti jo siūlymą. Tačiau nesigailiu dėl tokio žingsnio.
– Galima sakyti, kad jūsų, krepšininko, karjera baigėsi neplanuotai?
– Dar turėjau metų sutartį su klubu. Ir dar turėjau ambicijų pažaisti, ketinau per vasarą išsigydyti traumas. Komanda gera, keliami tikslai – labai dideli. Tačiau klubo savininkai pamatė, kad pagalbos reikia ir treneriui. Kitą dieną laikraščiai parašė, jog galbūt dar galvosiu, ar man rungtyniauti, bet savininkas sako – man jau ranką padavei, ką čia dar svarstysi. Viskas vyko geranoriškai. Ir net neturėjau laiko suvokti, kad baigiasi krepšininko karjeros etapas. O darbo daug – reikia komplektuoti komandą, viską planuoti.
– Nereikės daugiau lieti prakaito per treniruotes, kilnoti štangos…
– Reikės. Būtinai kilnosiu. Tačiau dabar sportuosiu jau dėl savęs. Dabar reikės naudotis tokiu posakiu: „Sportas – sveikata.” Norėsiu tai pajusti savo kailiu (juokiasi). Nes ligi šiol, manau, sportas mano sveikatos nepagerino.
Padeda komplektuoti komandą
– Kaip kaupsite trenerio patirtį?
– Man tai nebus sunku. Tiek metų žaidžiau šioje komandoje, tad dirbti bus gerokai lengviau. Aišku, teks konsultuotis ir su geriausiais treneriais. Reikia tik didelį norą turėti. O aš dabar jau baigiu rašyti diplominį darbą Gdansko fizinio lavinimo akademijoje. Studijavau krepšinio specialybę, o diplominio darbo tema – įžaidėjų auginimas ir ugdymas.
– Su jumis vyriausiasis treneris Eugeniuszas Kijewskis tariasi, kokius žaidėjus reikėtų suburti į komandą ateinantį sezoną?
– Be abejo.
– Gal jūsų balsas ir lėmė, jog ir toliau komandoje rungtyniautų abu Lietuviai – D.Slanina ir T.Masiulis?
– Abu dar turėjo galiojančias sutartis. Be abejo, labai norėjome turėti lietuvių. Juk kiekvienais metais komandoje žaisdavo lietuvių. Vieną sezoną jų buvo net keturi. Tomas žais jau šeštą sezoną. Jis komandai reikalingas, nes yra labai atsidavęs ir dega noru rungtyniauti. Donatas neblogai pasirodė sezono pabaigoje, išsikovojo savo vietą Sopoto komandoje. Jį galima puikiai išnaudoti – jis geras snaiperis.
– Ar trenerių kolektyvas pasiskirstė, kuris už kokią sferą atsakingas?
– Komandą komplektuojame visi kartu. Viską lemia savininko balsas. Jam pateikiame išsamią informaciją, kodėl norime būtent to ar kito žaidėjo. Šiemet jis ypač kišosi, kai buvo formuojama komanda.
– Kandidatų sąraše dar lietuvių yra?
– Šiemet limitas išsemtas. Gal dar ir atsiras, nors tuo labai abejoju.
– Buvo kalbama, kad ateinantį sezoną būsite žaidžiantysis treneris.
– Buvo įvairių minčių, bet reikia pasirinkti vieną darbą – arba žaisti, arba treniruoti. Žaidžiančiuoju treneriu galiu būti, kai komanda kovoja Lenkijos čempionato reguliariajame sezone. Tačiau kai klubui keliami didžiausi tikslai, kai Eurolygoje norime pasirodyti kuo geriau, šie dalykai jau tampa nesuderinami. Pirmiausia žaidėjai turi jausti, kad tu esi treneris. O jei dar bandysi ir į aikštelę išbėgti, pasikeis hierarchija.
Svarbiausia pergalė – Atlantoje
– Nepametėte skaičiaus, kiek kartų jau tapote Lenkijos čempionu?
– Lenkijos čempionu tapau šešerius metus iš eilės (juokiasi). Tai padariau atstovaudamas trims klubams. Prieš tai dar su Permės „Ural-Great” tapau Rusijos čempionu. Tad septynis sezonus iš eilės tapau šalies čempionu. Ir man jau reikėjo naujo impulso. Baigiu karjerą nenugalėtas, tad savimeilė patenkinta.
Man šie metai nebuvo geriausi – rungtyniauti visa jėga trukdė traumos, statistika nebuvo įspūdinga. Todėl sezono negalėjau baigti taip, jog visi kalbėtų – jis dar galėtų žaisti. Vieniems traumos atsiranda 26-erių, mane jos pradėjo kankinti 35-erių. Emocinio parako dar turiu, bet nežinau, kaip kūnas reguotų. Prieš rėmėjus nepatogu būtų, jei sezono pradžioje patirčiau traumą ir nepateisinčiau jų vilčių. O komandai sezonas nebuvo blogas – Eurolygoje patekome tarp 16 stipriausių klubų ir šiame etape laimėjome pirmąsias istorines varžybas lenkams (juokiasi). Ir Lenkijos čempionatą laimėjome.
– Dar neturėjote laiko mintyse peržiūrėti visą savo karjerą?
– Neturėjau. Gal kai prie jūros Nidoje atsisėsiu, tada ir pagalvosiu apie nueitą kelią. Ir galbūt apsiverksiu (šypsosi).
– Tai bent dabar pabandykite prisiminti įspūdingiausius savo karjeros žingsnius.
Mano svarbiausias laimėjimas – Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalis. O jau po jo – visi laimėti šalių čempionatai. Labai džiaugiuosi, kad patekau į rinktinę, kurioje žaidė Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas. Patekau į komandą, kurioje nebuvo protekcijų. Vietą rinktinėje išsikovojau savo žaidimu. Malonu, kad teko pažaisti vienoje komandoje su tokiomis legendomis.
– O neišsipildžiusios svajonės?
– Vienintelė problema – per savo karjerą taip ir netapau Lietuvos čempionu. Dukart su Kauno „Atletu” žaidėme finale, bet… Skaudžiausias pralaimėjimas LKL finale – kai pirmavome 2:0, tačiau vis dėlto nusileidome Kauno „Žalgiriui” 2:3. Nors reguliariajame sezone „Žalgirį” buvome įveikę visus keturis kartus. Mus finale nužudė R.Kurtinaitis su D.Lukminu. Reikėtų prie alaus bokalo su jais apie tai pasikalbėti (juokiasi). Neturiu Lietuvos čempiono medalio ir greičiausiai jau neturėsiu.
– Nebent Lietuvos čempionu taptumėte kaip treneris.
– Tikrai. Nebent tokiu būdu.
Tomo Pačėso dosjė
Gimė 1971 m. lapkričio 11 d. Kaune
Ūgis: 190 cm
Svoris: 85 kg
Karjera: olimpinio bronzos medalio laimėtojas (Atlanta) – 1996 metais
Rusijos lygos Visų žvaigždžių rungtynės – 2000 metais
NEBL čempionas – 2001 metais
Rusijos lygos čempionas – 2001 metais
Lenkijos lygos čempionas – 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007 metais
Komandos: 1994-1995 m. Kauno „Lavera”
1995-1996 m. – Kauno „Atletas”
1996-1997 m. – Alytaus „Alita-Savy”
1997-1998 m. – Odesos „Odessa” (Ukraina), sausio mėnesį grįžo į „Atletą”
1998-1999 m. – Rišono „Maccabi” (Izraelis)
1999-2001 m. – Permės „Ural-Great” (Rusija)
2001-2002 m. – Varšuvos „Legia” (Lenkija), lapkritį perėjo į Vroclaco „Sląsk” (Lenkija)
2002-2003 m. – Vloclaveko „Anwil” (Lenkija)
2003-2007 m. – Sopoto „Prokom Trefl” (Lenkija)