Dainininkė ir dainų tekstų autorė Rūta Lukoševičiūtė prisipažįsta, jog didžiausias jos gyvenimo siekis yra daryti tai, ko labiausiai trokšta – dainuoti ir kurti.
Ji tvirtai tiki, kad atėjus tinkamam metui, visa tai taps realybe. Dabar Rūta lavina balsą pas vokalo dėstytoją ir laukia, kol atsiras jai tinkama daina, kurią sudainavus, ją išgirs platesnė auditorija.
– Kuo prasidėjus vasarai gyvena Rūta Lukoševičiūtė?
– Dabar ruošiuosi šlagerių karalienės ir karaliaus konkursui, kuris vyks liepos mėnesį. Bandysiu nugalėti, juk blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Ruošiuosi morališkai, nes dainą jau moku. Konkurse dainuosiu Tinos Terner dainą „Simply the best”. Pati nesiveržiau dalyvauti šiame konkurse, mane pakvietė. Be šios muzikinės veiklos, kaip visada rašau dainų tekstus kitiems atlikėjams. Taip pat turiu veiklos, susijusios su žurnalistika. Didžiausia mano veikla netrukus prasidės, nes pajudės buto remonto darbai. Tačiau tai smagus darbas, nes turiu viziją, kaip turėtų atrodyti butas.
– Esi sukūrusi hitais tapusių dainų tekstus Violetai Riaubiškytei, Alanui Chošnau. Galbūt Tau pačiai reikėtų tas dainas atlikti?
– Gal sau jau esu sukūrusi tūkstantį kartų geresnių dainų, tačiau scenoje nesu populiarus žmogus. Kiekvie-nam savas laikas. Kada Mantas išpopuliarėjo? Jis ilgai siekė populiarumo, turėjo prodiuserius iš Estijos, tačiau pavyko tik po to, kai sudalyvavo „Šokių dešimtuke”. Tas pats nutiko ir Rūtai Ščiogolevaitei. Dar prieš keletą metų ji sakė, kad jos atliekamos muzikos niekam nereikia. O dabar visiems reikia net su kuo ji miega sužinot.
– Kaip manai, Tau reikia išlaukti savo laimės valandos?
– Manyčiau, kad svarbiausia man – nepamesti savo svajonės.Beprotiškai noriu dainuoti. Bet kaip sako mano draugas Alvidas – iki šiol niekas nėra sukūręs dainos, kuri man tiktų. Šiaip man labai patinka dainuoti Tinos Terner dainas. Anot mano vokalo dėstytojos Nijolės Maceikaitės, daina „Simply the best” sukurta būtent man, tik kažkokiu būdu ji pirmiau pateko pas Tiną. Nesiekiu populiarumo, tik noriu, jog mano dainas išgirstų daugiau nei du žmonės. Be abejo, noriu ir gyventi iš savo kūrybos. Populiarumo nereikia, nes mane ir taip pažįsta. Tik norisi dainuoti, kurti ir daryti tai neprabėgomis, o nuolat.
– Neseniai įsigijai butą. Ar tai naujas etapas Tavo gyvenime?
– Manau, kad seniausiai turėjau butą nusipirkti. Bet visąlaik savim abejojau, tačiau įsitikinau, kad reikia eiti kaip tankui. Blogiausias dalykas – abejoti, nes reikia savimi tikėti. Nežinau, ar tai naujas gyvenimo etapas, man tik atsibodo miegoti pas draugus. Norėjau būti nepriklausoma, grįžti į savo namus, ramiai atsisėsti kažką dirbti, nesukant sau galvos, jog kažką galbūt nervina įjungtas kompiuteris. Butas bus rami mano užuovėja, bet jei kas norės užeiti pavakaroti – neišvarysiu.
– Buvai pabėgusi gyventi į Panevėžį, dabar vėl grįžai į Vilnių. Kodėl taip nusprendei?
– Panevėžio niekada neišsižadėsiu, ten mano širdis, ten užaugau. O nusprendžiau apsigyventi Vilniuje vien
tik dėl finansinių dalykų, nes butas, kurį išsirinkau Panevėžyje kainavo tiek pat kiek ir sostinėje. Pagalvojau, jog strategiškai geriau turėti butą Vilniuje. Sostinės nesilaikau įsikibusi. Dabar čia gyvenu ir dirbu.
– Ką tik grįžai iš atostogų Turkijoje. Kas labiausiai patiko?
– Tiesą sakant, nežinau, ar spėjau pailsėti, bet kelionė buvo tikrai smagi. Visiems labai keista, kad atostogų važiavau su savo vokalo dėstytoja. Vieną dieną bedainuojant ji pati man pasiūlė važiuoti į šią kelionę, nes N.Maceikaitė dažnai keliauja. Pagalvojau, kad nors ir darbų krūvos, bet jei neišvažiuosiu dabar, neišvažiuosiu dar nežinia kiek laiko. Turkijoje ir dainavome, ir šokome, ir maudėmės. Tiesa, man labiau patinka plaukioti baseine, o dėstytojai jūroje, todėl vis ieškodavome kompromisų. Vieną vakarą dėstytoja viena nuėjo į diskoteką, nes aš jau nebeturėjau jėgų. Grįžusi į viešbutį manęs paklausė, ką rodė per televizorių. Turkijoje nusi-pirkome labai gražių daiktų. Be to, derėjomės visur ir visada. Turkai nėra labai priekabūs. Jie įkyrūs tik tiek, kiek nori įsiūlyti savo prekę. Mums tikrai taip nebuvo, kad per prievartą temptų į parduotuvę.
– Dalyvavai realybės šou „Ledo žvaigždės”, kur čiuožei ant ledo. Neseniai atlikinėjai įspūdingus triukus „Vaikų balso” cirke. Mėgsti ekstremalumus?
– „Vaikų balso” apdovanojimuose man pasiūlė būti klounu. Patiko šis pasiūlymas, nes tai nebuvo tik cirko numeris. Po daugelio metų pasimačiau su cirko direktoriumi Petru Variakoju, artimiau susipažinau su Valdu Burniu iš grupės „Išjunk šviesą”, su kuriuo kartu atlikome numerį. Aišku, reikėjo nugalėti šiokią tokią baimę, kai mane sukiojo ore. Kai pirmąkart bandėme atlikti šį triuką, man buvo tikrai labai bloga. Čiuožiant ledu galva niekada taip neapsisukdavo, o kai tave varto ore – visai kas kita.
– Esi parašiusi humoreskų knygą „Akibrokštas”. Galbūt rašai dar vieną?
– Tiesą sakant, kūrybą šiek tiek apleidau. Turiu mintį ir idėją, tik nežinau, ar man pavyks tiek daug parašyti viena tema. Jei vis dėlto pavyktų tai įgyvendinti, norėčiau išleisti dar vieną humoreskų knygą. Esu parašiusi kelias humoreskas, bet prisipažinsiu, tai dariau prieš pusmetį. Humoreskas rašau neatsitiktinai, jas kūriau nuo mokyklos laikų. Be to, šiuo metu tokio žanro kūrėjų yra labai mažai.
– Ar turi viziją, kaip norėtum gyventi po dešimties metų?
– Norėčiau turėti neužknisantį vyrą ir vaikų.