Romka Ramanauskas privertė Romką Kvintą pamėgti Romkos Kacevo kūrybą ir netgi įkvėpė skulptorių sukurti talentingajam rašytojui, pasirašinėjusiam Romaino Gary slapyvardžiu, paminklą.
Būsimojo objekto vaizdinys abiem Romualdams iškilo vienodas – berniukas su kaliošu.
Vilniuje, kur sniego krūsnys tolydžio didėjo palei nešvarias pilkas sienas, buvo siaubingai šalta. Lauke nuo sniego pasaulis atrodė keistai tirštas ir įgijęs kažkokį tylos matmenį, kurį kartais paryškindavo rogių varpelis (R.Gary „Aušros pažadas”; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė).
Prieš dešimt metų aktorius Romualdas Ramanauskas iš Muzikos ir meno bibliotekos pasiėmė R.Gary knygą „Aušros pažadas” rusų kalba ir išsižiojo atradęs joje Vilnių, gimtąjį miestą. Iki jaudulio jį žavėjo ten pasakojama motinos ir sūnaus istorija, autoriaus išmintis, aukščiausios prabos humoras, o kai kurios detalės tiesiog pritrenkė.
„Knygos herojui per dešimtį metų, jis ką tik suprato, kad taps pasaulinio garso menininku, ir karštligiškai mėgina susigalvoti slapyvardį, – primena romano epizodą R.Ramanauskas. – Tačiau garsieji vardai jau užimti: Goethe, Victoras Hugo, Gabriele D’Annunzio. Aš net aiktelėjau, kaip panašiai mudu mąstėm. Buvau gal dešimties ir man labai patiko rašyti rašinėlius. Eidavau prie Puškino paminklo ir įsitikinęs, kad būsiu garsus poetas, ten parašydavau eilėraštį, kurį po to parnešdavau „ciocei” (auklei) arba mamai. Nervinausi mažiausiai du sezonus, kad mano kiemas labai bjaurus ir turistams, trauksiantiems žiūrėti, kur gimė tas didysis kūrėjas, bus nejauku. Panaši tuštybė! Vienodas meninis ego! Jis suka galvą dėl skambaus slapyvardžio, aš – dėl manęs pagerbti eisiančių turistų patogumo.”
„Aušros pažadas” vadinamas viena žaviausių ir išmintingiausių XX a. knygų, gražiausia puokšte, sūnaus kada nors padovanota motinai. Romane pasakojama apie besąlyginę motinos meilę ir atsidavimą: niekieno nepadedama ji augina vienturtį sūnų, užsispyrusi žūt būt iš jo padaryti didį žmogų. Kęsdamas aplinkinių pajuoką ir priešiškumą sūnus stengiasi pateisinti į jį sudėtas viltis ir iš pagarbos motinai nueina įspūdingą kelią – ištesi gyvenimo aušroje duotus pažadus. Tai autobiografiška knyga. Autorius Romanas Kacevas gimė 1914 metais Vilniuje ir praleido čia vaikystę.
Turiu pareikšti, kad net tokiam mažam mieste kaip Vilnius, toje nei lietuviškoje, nei lenkiškoje, nei rusiškoje provincijoje, kur spauda dar ėjo be fotografijų, gudrybė, kurią sugalvojo mano motina, buvo itin drąsi. Netrukus išties oficialus skelbimas informavo „elegantiškąją Vilniaus visuomenę”, kad, specialiai atvykęs iš Paryžiaus, ponas Paulis Poiret asmeniškai atidarys „Naująjį aukštosios mados saloną” Didžiosios Pohuliankos 16 name ketvirtą valandą po pietų.
„R.Gary – tikras Vilniaus vaikas, – sako R.Ramanauskas. – Paklaustas, kas jis: žydas, prancūzas, lenkas ar rusas, atsakydavo – žmogus.” Ilgą laiką rašytojo kūrybinio palikimo ir biografijos tyrėjai manė, kad būsimoji garsenybė gimė Rusijoje, o į Lietuvą motinos buvo atvežtas trejų metų; vėliau, 1927-aisiais, jie abu esą persikėlė į Paryžių. Tačiau būta duomenų ir apie kitą rašytojo gimimo vietą – Vilnių.
Muzikos ir meno bibliotekos darbuotoja Leokadija Chitrik prisimena, kaip R.Ramanauskas, žinodamas ją sudarinėjant genealoginius medžius, paprašė pasirausti archyvuose. O gal vis dėlto yra popieriai, liudijantys, kad R.Gary gimė Vilniuje. Lietuvos valstybės istorijos archyve L.Chitrik tris dienas po kelias valandas sėdėjo prie Vilniaus miesto rabinato dokumentų mikrofilmų (originalai skaitytojams neišduodami – saugomi).
Trečioji diena buvo sėkminga. L.Chitrik paskambino „užsakovui” ir pranešė, kad ieškomasis įrašas surastas: Romanas Kacevas gimė Vilniuje 1914 metų gegužės 8 d. Motina – Mina, tėvas – Trakų gildijos pirklys Leiba Kacevas. Kitą dieną bibliotekininkei jau skambino iš Prancūzijos ir sveikino su „sensacingu atradimu”.
Dar daugiau duomenų paskelbė archyvarė Galina Baranova ir Henrichas Agranovskis. Remiantis jų surasta medžiaga galima teigti, kad būsimasis rašytojas gimė Sirotskaja gatvės Nr. 6a name (dabar Subačiaus g. Nr. 8).
Dokumentai patvirtina, kad Mina Kaceva su mažamečiu sūnumi (iš antrosios santuokos – taip pat nesėkmingos) Romanu trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyveno Didžiosios Pohuliankos name Nr.16 (dab. J.Basanavičiaus g. Nr.18). Netoli to namo, šalia J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžos, praėjusią savaitę atidengtas paminklas, R.Kvinto sukurta skulptūra, vaizduojanti berniuką, užvertusį akis į dangų ir spaudžiantį prie širdies kaliošą.
Didžiosios Pohuliankos 16 namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis; pačiam kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų ir skrynių, kurias švelniai atsidarydavau numušęs spyną. Drauge su naftalino dvoku iš jų išvirsdavo ant žemės visas keistas pasenusių, išėjusių iš mados daiktų pasaulis.
R.Ramanausko pastangomis Vilniuje suburtas R.Gary klubas. 1999 metais prie J.Basanavičiaus g. 18 namo pritvirtinta atminimo lenta, skelbianti, kad čia gyveno žymus prancūzų rašytojas, gimęs Vilniuje. R.Gary devyniasdešimtmetis paminėtas konferencija ir paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Bet pirmiausia buvo sumanyta pastatydinti paminklą. Idėjai įgyvendinti prireikė dešimties metų.
R.Ramanausko „meninė tuštybė” buvo patenkinta, kai pernai spalį jis buvo pakviestas į konferenciją Marselyje, kurioje perskaitė pranešimą „Romainas Gray ir Vilnius: meilės paieškos”.
R.Gary – charizmatiškas autorius, žmones ir tautas jungianti figūra. Jo gerbėjų klubai veikia Amerikoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, netgi Japonijoje, jo veikalai vadinami humanizmo vadovėliais. R.Ramanauskui prie širdies R.Gary pasakymas: kalbėk prasmingai arba linksmai, arba išvis tylėk.
„Man smagu, – sako aktorius, – kad dukart Goncourt’ų premijos laureatui, žygdarbių atlikusiam lakūnui, karo didvyriui, aukšto rango diplomatui stovės būtent toks – nusišypsoti verčiantis paminklas. Šypsenos ir tolerancijos simbolis. Galbūt šis gatvių kampas taps pasimatymų vieta.”
Štai šitaip prasidėjo mano kankinystė. Nuo tos dienos suvalgiau dėl Valentine ne vieną saują žemės kirminų, aibę drugelių, kilogramą vyšnių su kauliukais, pelę, ir pabaigai galiu pridurti, kad būdamas devynerių, tai yra kur kas jaunesnis už Casanovą, jau patekau į didžiųjų viso pasaulio meilužių skaičių atlikęs tokį meilės žygdarbį, kuriam, kiek man žinoma, niekad nebuvo lygių. Suvalgiau dėl mylimosios guminį batą.
Prarijau vieną gabalą, paskui kitą. Pagaliau, nužvelgtas susižavėjimo kupino jos žvilgsnio, pasijutau iš tikro tapęs vyru. Ir buvau teisus. Ką tik išėjau vyriškumo mokyklą.
Apsirgau labai smarkiai, buvau išvežtas į ligoninę. Po dvidešimties metų ta vaikiška mano meilė įkvėpė mane parašyti pirmąjį romaną „Europietiškas auklėjimas” ir kai kurias „Didžiosios Drabužinės” pastraipas.”
R.Gary – daugiau kaip 30 romanų ir esė autorius, Generalinis Prancūzijos konsulas, vienu metu – geidžiamiausias Prancūzijos moterų vyras, didysis mistifikatorius, sugebėjęs neįmanoma – dukart laimėti prestižinę Goncourt’ų premiją (antrąkart – pasirašęs Emile’io Ajaro slapyvardžiu), gyvenimą baigęs savižudybe 1980 metų gruodžio 2 dieną. Gyvenimo pabaigoje jį kankino depresija. Rašytojas ėmė piktnaudžiauti antidepresantais, kamavosi dėl žmonos, amerikiečių aktorės Jean Seberg savižudybės ir su amžiumi užgriuvusių vyriškų bėdų. Pasak jo sekretorės, būdamas senovinio garbės kodekso žmogus, R.Gary kentėjo dėl melagingos priesaikos: išsigynė, kad E.Ajaras – ne jis. Atsisveikinimo raštelyje buvo parašyta: nieko nekaltinu, aš turbūt viską pasakiau.
Lietuvių kalba išleistos trys R.Gary knygos: E.Ajaro slapyvardžiu pasirašytoji „Gyvenimas dar prieš akis” (1992), „Aušros pažadas” (1999, 2007) ir „Europietiškas auklėjimas” (2001). Pastarosios veiksmas irgi vyksta Vilniuje ir jo apylinkėse. Šį kūrinį labai gyrė Jeanas-Paulis Sartre’as. Jei R.Ramanauskas būtų leidėjas, pirmiausia skubėtų leisti R.Gary pokalbių su bičiuliu Francois Bondy knygą „Naktis bus rami”, paskui „varytų” visus 30 tomų.
Dabar R.Gary klubo vadovas ir nariai mąsto apie galimybę Vilniuje įkurti memorialinį rašytojo kambarį. Galbūt prie šio sumanymo prisidėtų Ispanijoje gyvenantis rašytojo sūnus Diego.
O Lietuvos kino studija (LKS) neseniai pranešė įsigijusi „Aušros pažado” ekranizavimo teises, kuriomis 30 metų naudojosi viena JAV kino kompanija. Pagrindinis motinos vaidmuo pirmiausia turės būti siūlomas garsiajai Fanny Ardant – tokia sąlyga numatyta sutartyje, kurią su prancūzų „Gallimard” leidykla Kanuose pasirašė LKS atstovai. Mūsiškiams pavyko nukonkuruoti tris prancūzų ir vieną tarptautinę kino gamybos kompaniją. „Aušros pažado” istoriją žadama filmuoti Lietuvoje.