Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga kuriamo Rytų Azijos meno muziejaus gali ir nebūti, esą naujieji Vilniaus vadovai neketina vykdyti pirmtakų įsipareigojimų. Sostinės valdžia teigia pirmiau norinti įsitikinti, ar sakralinio meno kūriniai tokio muziejaus verti.
Rytų Azijos meno muziejaus iniciatorius Paulius Normantas ėmė abejoti Vilniaus savivaldybės pažadais suteikti pastogę beveik tūkstančiui sakralinio meno eksponatų, kuriuos menininkas ir kolekcininkas surinko per 14 metų.
Sustabdė renovaciją
Savo kolekciją menininkas pristatė dar 2005 metų spalį Vilniaus rotušėje. Per spaudos konferenciją tuometinis sostinės meras Artūras Zuokas paskelbė, kad P.Normanto surinktiems eksponatams rastos patalpos Užupyje, Malūnų gatvėje. Pernai tuometinis vicemeras Vitas Karčiauskas ir menininkas pasirašė ketinimų protokolą. Jame buvo numatyta iki 2007-ųjų vasaros parengti Rytų Azijos meno muziejaus steigimo dokumentaciją, įrengimo projektą, sudaryti profesionalių kolekcijos vertintojų komisiją. Protokole taip pat nurodyta, kad P.Normanto surinkti kūriniai taptų muziejaus nuosavybe ir dovana Lietuvai.
Numatyti darbai buvo atlikti, o pernai gruodį būsimo muziejaus patalpose buvo pradėta renovacija. Tačiau šiemet grįžęs iš ekspedicijos Himalajuose P.Normantas sužinojo, kad statybos inspekcija darbus sustabdė. Menininkas skubiai atvyko į Lietuvą ir įvairių savivaldybės administracijos departamentų vadovų teiravosi, kodėl taip pasielgta. LŽ kalbintas P.Normantas teigė įsitikinęs, kad valdininkų nuomonės apie muziejaus ateitį išsiskyrė.
Įsikišo kaimynai
Muziejaus renovacijos darbus prižiūri savivaldybės bendrovė Vilniaus kapitalinė statyba. Projekto vadovė architektė Janina Kalmantienė LŽ teigė, kad prieš kelerius metus pradėtą pastato renovaciją stabdė jo savininkų ir savivaldybės administracijos teisiniai ginčai. Pasak jos, savivaldybės nuosavybės dalies niekas neginčijo, esą teistasi dėl kitų minėto namo Malūnų gatvėje patalpų. „Šis teismas su muziejumi neturi nieko bendro”, – teigė J.Kalmantienė. Tačiau dėl bylinėjimosi įkarščio gyventojai nesutiko pasirašyti muziejaus projektavimo sąlygų sąvado. Be jo renovacija neįmanoma. Kad darbai nestovėtų vietoje, statybų valdytojai nusprendė likviduoti avarinę pastato būklę. Jie gavo Kultūros paveldo departamento leidimą ir pradėjo darbus. Tuomet savo interesų pažeidimus įžvelgę namo nuosavybės bendrininkai dar kartą kreipėsi į teismą. Darbai vėl sustojo. Nors gyventojų ieškinys buvo atmestas, statybos inspekcija iki šiol neleidžia atnaujinti darbų. „Statybos inspekcija teigia, kad mūsų bendrovės vykdomi darbai – tai daugiau nei avarinės būklės likvidavimas”, – teigė J.Kalmantienė.
Muziejaus projekto vadovės žodžius patvirtino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas Vytautas Januška. Jis teigė, kad Vilniaus kapitalinė statyba ėmėsi tikrų tikriausios pastato renovacijos. Tokiems veiksmams, pasak V. Januškos, reikia techninio projekto, kurio statybos valdytojai neturi. Jam atrodė keista, kad į apskrities viršininko administraciją prašymus siunčia statybos valdytojai, nors leidimo rekonstruoti neduoda pati savivaldybė. „Juk Vilniaus kapitalinė statyba bei savivaldybė yra vienas ir tas pats”, – pabrėžė V.Januška.
Rūpi darbų vertė
Savo pirmtakų sprendimus dėl muziejaus atsargiai vertina ir naujieji Vilniaus vadovai. Jie nori įsitikinti, ar sakralinio meno eksponatai verti tokio muziejaus.
Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis teigė, kad rytoj P.Normantas susitiks su miesto vadovu Juozu Imbrasu ir aptars muziejaus statybos reikalus. „Reikia inventorizuoti eksponatus, ekspertai turi įvertinti jų meniškumą, – teigė A. Paleckis. – Mano žiniomis, savivaldybė su menininku nėra pasirašiusi jokios sutarties, kurią privalėtų vykdyti. Esminis dalykas – įvertinti eksponatus.”
A.Paleckis sakė, kad profesionalių meno vertintojų komisija peržiūrėjo tik kelis šimtus darbų, o visą rinkinį sudarys apie tūkstantis. Likusius eksponatus P.Normantas, pasak vicemero, dar privalo aprašyti ir pateikti komisijai. „Turi būti pereiti visi standartiniai muziejaus steigimo etapai”, – pabrėžė A.Paleckis. Pasak jo, miesto valdžia muziejaus atžvilgiu nusiteikusi geranoriškai.
Renovacija ir eksponatų vertės klausimai, pasak vicemero, yra labai susiję. „Jei nesame tikri, kad ten bus muziejus, gal neverta tų statybų skubinti”, – svarstė jis.
Muziejus – ne mauzoliejus
„Noriu pabrėžti, kad nestatau sau mauzoliejaus”, – teigė P.Normantas. Anot menininko, jam gyvam esant muziejuje būtų rodomi sakralinio meno kūriniai, o pasitraukus iš šio pasaulio muziejus priglaustų visą jo autorinę kūrybą. Šiuo metu P.Normantas turi apie 90 tūkst. fotografijų archyvą. Jei Rytų Azijos meno muziejus būtų įkurtas, menininkas testamentu paliktų visus savo darbus Lietuvai. Priešingu atveju menininkas svarstytų jį padovanoti vienam iš Paryžiaus muziejų arba Vengrijai. „Nenorėčiau, kad mano kolekcija pelytų archyvuose ir fonduose”, – pabrėžė P.Normantas.
Ko gero patogiuose Vilniaus savivaldybes kabinetuose patogiai isitaisiusiems klerkams sunkiai suvokiama, jog P. Normantas – Pasiuntinys tarp mazos Lietuvos ir Rytu. Sito Muziejaus atsiradimas Lietuvoje labai svarbus – jis labai sustiprintu ir Lietuva, ir mus visus, gyvenancius ir negyvenancius Lietuvoje. Betgi kaip visada, beda su mums tarnaujanciais tarnautojais, arba jie ne mums tarnauja, arba yra kvaili, arba pasizymi abiem minetom savybem kartu. Duok Dieve tiems mums valdovaujantiems isminties !