Liūdesiui reikia suteikti žodžius

Artimojo netekusiam žmogui reikia leisti išsikalbėti ir gedėti tiek, kiek jam norisi

Nuo praradimų nesame apsaugotas nė vienas. Tačiau tik su tuo susidūręs žmogus supranta, kaip svarbu nepalūžti, vėl atrasti jėgų ir prisikelti gyvenimui. Be abejo, jau kitokiam. Nes taip kaip buvo, niekuomet nebebus.

Netektis – nuolatinė būsena

Gyvenimo be netekčių nebūna. Kiekvienam mūsų teko arba teks tai išgyventi.

Konsultuojant tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus pacientus, natūraliai kyla klausimas: „Kas yra netektis”?

Dažnai mūsų visuomenėje netektį tapatina tik su artimo žmogaus mirtimi, tačiau praktikoje tenka susidurti su kitu fenomenu. Žmonės netekties jausmą išgyvena nuolatos.

Netektis – kai mes prarandame kažką mums labai brangaus ir svarbaus.

Mes išgyvename netektį, kai prarandame savo orumą, garbę, darbą, kito žmogaus meilę bei pasitikėjimą, savigarbą, statusą. Sielojamės, kai prarandame draugus, šeimą, galiausiai – kai prarandame patys save. Ypač tai dramatiškai atsiskleidžia konsultacijų metu. Gili ir liūdna tiesa slypi Bobo Deitso žodžiuose: „Visi žmonių santykiai yra laikini. Kiekviena santuoka baigsis mirtimi arba skyrybomis. Kiekviena karjera turi pabaigą”. Tad kur mes skubame?

Skaudžiausia – artimojo netektis

Be abejo, praktikoje dažniausiai tenka konsultuoti žmones, palaužtus artimo žmogaus netekties. Teisybę pasakius, jie su tuo tvarkosi labai sunkiai. Artimo žmogaus mirtis pakerta ilgam. Dažnai prireikia ne vienerių, ir net ne kelerių metų grįžimui į normalų gyvenimą.

Mirusiajam mirtis yra jo gyvenimo šioje žemėje pabaiga. Tačiau tiems, kurie pasilieka, tai ne pabaiga, o ilgas skausmingas kelias, kai artimo žmogaus „atsisakoma” pamažu, ir ilgai su tuo kovojant.

Suvokti, priimti netektį ir toliau gyventi – skausmingas ir ilgas procesas. Tai visiškai normalus dalykas, kurio nereikėtų nutraukti, ar kažkaip greitinti, trukdyti ir skatinti netektį patyrusį žmogų dirbtiniu optimizmu.

Artimo žmogaus mirtis – reali netektis, ir šią nelaimę patyręs žmogus turi teisę ir galimybę gedėti, nors mūsų visuomenėje tai nelabai toleruojama.

Gedėjimas – ilgas procesas

Turbūt ne vienam kyla klausimas, kas yra gedėjimas?

Gedėjimas – tai sieloje vykstantis „sielvarto darbas”, arba paprastai kalbant – lėtas ryšių su prarastu žmogumi silpnėjimas, lėtas atsisveikinimas su mirusiuoju.

Ryškiausias gedėjimo elementas – sielvartas. Tai greičiau procesas nei būsena, todėl negalime jo pereiti greitai, nes mirusio žmogaus atsisakome ne iš karto, o per tam tikrą laiką, pereinant įvairius etapus.

Tikslas – išgyventi šį periodą, kurio metu turi išskaudėti viskas viduje, kad žmogus galėtų prisikelti vėl gyvenimui.

Kad kenčiantis žmogus atsigautų, atsikratytų sielvarto, turi sumokėti tam tikrą dvasinio skausmo kainą. Tai būtina ir natūralu. Gaila, kad aplinkiniai apie tai greitai pamiršta.

Mirtis paliečia ir vaikus

Netektį sunkiai išgyvena tiek vaikai, paaugliai, tiek ir suaugusieji.

Teko konsultacijoje susidurti su 8 metų mergaitės netekties skausmu, praradus mamą. Jos kančia buvo tokia pat sunki, tragiškai skausminga, kaip ir suaugusiųjų. Liūdna darėsi tik nuo vienos minties, kad su mergaite niekas, net patys artimiausi žmonės nešneka apie mamos mirtį, apie tai kaip toliau reikės gyventi, kaip surasti savų būdų pakelti ir iškęsti mamos netektį. Tai geriausiai gali padaryti artimiausi žmonės, kurie dieną naktį būna šalia aštuonmetės, o ne psichologas, kuris mergaitei tik svetimas žmogus. Psichologo pagalba reikalinga vėlesnėse stadijose, jei žmogus pats nesugeba susitvarkyti su netektimi. Tačiau pirmuosius porą tris mėnesius po nelaimės patys geriausi pagalbininkai yra giminės, draugai, geriausiai pažįstantys gedintį žmogų.

Būtina išklausyti ir patylėti

Geriausia pagalbai gedinčiam žmogui – nepalikti jo ilgam vieno. Tačiau nereikia ir pernelyg globoti. Jo sielvartas reikalauja laiko ir tik jam lemta šį darbą atlikti.

Netektį patyrusiam žmogui naudingi trumpi, bet nuolatiniai kitų žmonių apsilankymai.

Jam labai svarbūs žmonės, kurie yra geri klausytojai. Būti su gedinčiu žmogumi ir tinkamai jo klausytis – svarbiausia, ką gali padaryti šalia esantys žmonės.

Sielvartaujančio žmogaus jokiu būdu negalima raminti paviršutiniškai.

Labai svarbu suteikti galimybę jam išlieti visus jausmus, kurie slegia sielą, ir svarbu, kad jie visi būtų išgirsti ir priimti. Kalbant Šekspyro personažo žodžiais iš „Makbeto”, būtina „Suteikti liūdesiui žodžius”.

SOS – patologinis gedėjimas

Labai svarbu neskubinti gedinčio žmogaus ir nelaukti greito pagerėjimo.

Neneigti praradimo skausmo, neslopinti jo alkoholiu, narkotikais ar vaistais.

Normalus gedėjimas gali peraugti į lėtinę krizinę būseną, kuri jau vadinama patologiniu gedėjimu. Sielvartas tampa patologiniu, kai „sielvarto darbas” būna nepavykęs arba neužbaigtas. Tuomet reikalinga profesionalių specialistų pagalba.

Gedinčiu žmogumi verta susirūpinti, kai jis susitapatina su mirusiuoju, atsisako bet kokios veiklos, kuri galėtų išblaškyti ir atitraukti dėmesį nuo minčių apie tą, kurio neteko.

Sunerimti reikėtų ir tuomet, kai sielvartaujančiam ilgai negrįžta noras toliau rūpintis savimi – maistu, poilsiu, miegu, higiena – persekioja noras nusižudyti, kurį lydi nuolatinis stiprus kaltės jausmas bei ilgesys.

Kreiptis į specialistus būtina, kai atsiranda gedinčiojo psichikos sutrikimų, kurie pasireiškia nuolatiniu nerimu ir įtampa, nesuvaldomu liūdesiu ir verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu, jei kyla nuolatinės haliucinacijos ir keistos, neįprastos sveikam žmogui, mintys.