Gražina Balandytė: per lūžtantį ledą

O kadaise V.Mainelytė „persekiojo” G.Balandytę. Kai „Damos su kamelijomis” ir „Juliaus Janonio” žvaigždė su kino kūrėjų delegacija buvo atvykusi į Trakus, V.Mainelytė ir į pilį sekė iš paskos, kad matytų savąjį stebuklą iš arti. Išmoko idealiai pamėgdžioti jos juoką… Prabėgs kiek metų, ir kauniečiai gastroliuos Šiauliuose. Po spektaklio grupė jų užsuks pas jauną vietos aktorių porą: Gintautą Ūzą ir Vaivą Mainelytę. Šiai visam laikui įstrigs, kad visą tą vakarą Kęstutis Genys deklamavo apie G.Balandytės akis: „Kaip aš norėčiau paskęst, Gražinut, tavo šituos žydruos ežeruos.”

„O tie gražūs laikai!” – sutartinai atsidūsta aktorės, galutinai sutvirtinusios draugystę Gruzijoje, per „Ne visos kometos gęsta” filmavimus. „Tada ją siaubingai įsimylėjo režisierius…” – prisimena V.Mainelytė.

„Prisiminimas – Dievo dovana”, – tokį moto G.Balandytė įrašė į vieną iš užrašų knygelių. Kai yra ūpo, ji skuba užrašyti pamąstymus, prisiminimus, bet kartais mintys lekia taip greitai, kad ranka nespėja. Aktorė atsiverčia knygelę žaliais viršeliais ir skaito: „Mamalė sakydavo: jei žmogus sugeba susivaldyti, jis tobulėja. Aš per gyvenimą gal dešimt kartų tobulėjau. Daug…” „Gražu? – klausia ji. – Įrašinėji? Įrašinėji, matau. Tikras žurnalistas…”

Tada atsiverčia knygelę pilkais viršeliais ir paskaito dar: „2007 06 04. Vakar grįžome iš Palangos. Kaip kvepėjo oras, kaip žydėjo jazminai, purpurinės aguonos. O vakare kieme pasirodė ir senas pažįstamas ežys. Priėjau, paglosčiau, jei galima jį paglostyti. Jis nosytės nepaslėpė. Gal pažino? O gal jis galvoja, kad ir aš jau virtau eže? Tiek dovanų man duoda gyvenimas – nežinau, dabar kablelį rašyti ar daugtaškį. Taip viskas keičiasi. Taip viskas komplikuota…”

„Nuo pat vaikystės prisimenu tą jausmą. Rodos, galėjau atiduoti visas pievos gėles, net savo mylimiausius lubinus, kad tik mane mylėtų. Taip, tai tiesa. Esu pernelyg jautri.”

„Labanakt, dienele. Nieko tokio. Juk rytoj bus kita, gal dar geresnė. Gal jausiuos šiek tiek geriau. Nesimiega. Galvoju apie mamalę, papunėlį, brolelį, babcelę – jie mano mylimieji. Dieve, aš neklausiu Tavęs, kodėl Tu atėmei. Aš dėkoju, Dieve, kad Tu davei. Ar Tu esi? Ar ten tik tamsa?”

– Rašėte ir po operacijos?

– Mane operavo pernai, gegužės 28 dieną. Pirmas įrašas po to – tik po Vėlinių, lapkričio 4-osios. „Iš ryto žvilgtelėjusi pro langą pamačiau pirmąjį sniegą. Prisiminiau 1976-uosius. Kovo gale mamalė, turėdama 62 metus, sėdėjo savo kambary, jauna jauna, graži graži. Man įėjus, žiūrėdama pro langą pasakė: kaip vėluoja žaluma, kaip norėčiau greičiau pamatyti. Nesulaukė. Nespėjau jai pasakyti, kokia ji vienintelė.”

– Vis prisimenate mamą?

– Jai buvo skirti visi mano spektakliai. Prisimenu, kaip premjeros dieną, prieš išeidama į teatrą, ją puošdavau, šukuodavau, vaikiškai norėdavau, kad ji būtų pati gražiausia – mano mama. Po spektaklio lenkdamasi publikai žiūrėdavau į tą, kuri yra pati gražiausia. Šalia jos sėdėjo mano brolis Algirdas. Jie plodavo, ir aš matydavau, kaip jie manimi didžiuojasi. O aš didžiavausi jais. Jiems išėjus praradau dalį savęs. Mano šeima – mamalė, tėvelis, Algelis – visi išėjo, bet aš jaučiu, kad jie mane saugo ir padeda. Žiūri į mane amžinybės akimis ir globoja. Man to labai reikia, nes dar turiu šioje žemėje nebaigtų darbų.

– Ar galėtumėte pasakyti, kodėl rašote?

– Tiek visko susikaupė. Plyšta širdis, kiek daug noriu papasakoti sau pačiai: kaip aš pragyvenau savo gyvenimą, kokia buvau laiminga su savo brangiausiais žmonėmis.

– Kelis puslapius praleidote, sakėte, čia apie vyrą Andrių Čygą, labai asmeniška.

– Prisimenu savo pirmo vyro a.a.Raimondo Vabalo pasakymą: tu turi būti man dėkinga, kad išsiskyrėme, Andrius – tavo sėkmė. „Tokį džentelmeną, tokį taktišką vyrą retai tenka sutikti”, – tai Algimanto Masiulio žodžiai. Prisimenu savo 50-metį. Jis taupė pinigus gal penkerius metus, kad suruoštų man šventę. Tokia teatre buvo mada, kad aktoriai, einantys į jubiliejinę vakarienę, deda po penkis rublius.

Jis ir pasakė: viską padarysiu, kad savo kolegas galėtum pakviesti be tų penkių rublių. Ir padarė. Labūnavos kaime už Kauno, nuostabioje sodyboje. Gediminas Karka juokavo: dabar žinau, kodėl Ulofą Palmę nušovė – dėl švediško stalo. Dėl Vaivos Mainelytės vyrai iš proto ėjo, varė į kelnes. Jubiliejinio vakaro spektaklis – Maksimo Gorkio „Paskutinieji”. Aš – Nadežda. Už šį vaidmenį esu gavusi du apdovanojimus ir pinigų. Už tokią nepadorią – šitaip padoriai. Tiek daug didelių nuostabių žmonių mane sveikino, ir mano scenos mokytojas Henrikas Vancevičius.

– Na, o Labūnavoje?

– Kai išlipau Labūnavoje, užgrojo mūsų teatro darbuotojų orkestras. Man kojos taip ir sulinko. Teatro „piemenys” Valentinas Masalskis, Robertas Vaidotas, Remigijus Sabulis, Viktoras Šinkariukas ir kiti, persirengę uzbekais ir dar nežinia kokių tautybių atstovais, dainavo, šoko, prakaitavo. Sėdėjau kaip „znaimi” ponia. Kaip verslininkė, kuri gali sau tai leisti! Bet ne, jokiai verslininkei visi artistai taip nedainuos ir nešoks. Reikia to nusipelnyti. Reikia būti kolega. Mano brolelio žinioje buvo „šnapsas” ir šaldytuve sukrautas maistas rytdienai. Ir viską nušvilpė! Tai buvo smūgis tiems, kurie tikėjosi „gerbti” mane dar ir antrą dieną. Jau nekalbu apie Algelį, jis piktinosi, kad tokių banditų dar nebuvo sutikęs. Aš jam paaiškinau, kad tai menininkai, jie pajuokavo. Nesakysiu, kas nušvilpė, tegu ir dabar jiems būna svaigu.

– Kodėl su jumis taip visi nori draugauti, veržiasi bendrauti?

– Taigi aš myliu visus! Visus myliu. Vakar vakare įsilaužė Dainius Svobonas. Vaivutė buvo ką tik užmigusi, aš išėjusi į parduotuvę. Ir atmina D.Svobonas su žmona iš Šventosios dviračiais, skambina į duris. Išeina apsimiegojusi Vaiva: „Ar čia jūs imsite interviu?” Paskui tiek juokėmės.

– Prisimenate, kaip Kazimiera Kymantaitė užsispyrė, kad ligoninėje ją lankytumėte?

– Pamenu, repetuojame scenoje, ir staiga repeticiją nutraukia sekretorė, kviečia mane į administraciją, prie telefono. Supratau, kad atsitiko nelaimė. Užbėgu į viršų, imu ragelį, prisistato Aušra Banaitytė: labai atsiprašau, norime vežti mamą į Kauną operuoti akių, bet ji užsispyrė: jeigu Balandytė nelankys, nevažiuosiu. Ir girdžiu balsą: „Su kuo ten kalbi? A, su Gražina. Tai guldykit.” Po operacijos ji pasisakė norinti dalyvauti mano laidoje, „Ponios Gražinos virtuvėje”. Sakau, gal palaukim, kol dings tos mėlynės apie akis, be to, reikia drabužių. O ji: „Ir su šita „maike” gerai, aš „chuliganka”. Tu man darysi cepelinus, o aš kalbėsiu apie meną.” Dabar labai gailiuosi, kad taip neįvyko. Kaip primityviai mąsčiau. O kodėl nebuvo galima taip padaryti, kad aš gaminčiau tuos cepelinus, o ji kalbėtų apie meną, apie gyvenimą?

Tiesa, dar tada, kai K.Kymantaitė buvo atvažiavusi į Kauną statyti „Dilgėlių šilko”, man paskambino teatro direktorius Romualdas Tumpa: prašau dovanoti, bet režisierė pasakė – jeigu pas Balandytę aš negyvensiu, nestatysiu spektaklio. Ir apsigyveno. Tada tai prasidėjo spalvingas gyvenimas ir mano vyrui, ir man. Džiazavimas. Nepakartojama asmenybė, kuri žlugdo ir kelia, nemoku apsakyti, kas tai per gaivalas. Esu sutikusi tik du tokius žmones: ją ir Juozą Miltinį.

– Daug susitikimų jums dovanojo gyvenimas.

– Gyvenimas man davė rieškučiomis, tiek daug, kad nesugebėjau visko paimti. Artistų gyvenimas kai kuo panašus į peteliškių. Mes lekiame į ryškią šviesą norėdami dėmesio, trokšdami meilės. Visi, kas dirba teatre, yra labiau pažeidžiami. Susirenkame trokšdami daugiau meilės, negu einantieji gatve. Tikrai taip. Kitos tokios skausmingos profesijos nėra. Taip ubagiškai atlyginamos. Ir dar kultūros ministras drįsta patarti vykti į Ispaniją skinti pomidorų. Paskui ginasi – ne taip suprato. Vis kažkaip ne taip toje Lietuvoje viską supranta.

– Ar teatras – didelis išbandymas?

– Aktoriaus profesija labai moteriška. Žinoma, vyrai nepatekinti, kai taip sakau. Norisi patikti. Šis jausmas kaskart tarsi be atsako, kai imiesi naujo vaidmens. Žiūrėk, ir ima persekioti baimė, pristoja nemiga ar koks nevisavertiškumo kompleksas. Nejaugi tai aktoriaus gyvenimo kodas? Juk kiekvieną kartą pradedi nuo nulio. Premjera, pasiekta viršūnė (jeigu ji pasiekta), nuovargis ir vienintelis klausimas: o kas toliau? Ar dar kartą sėkmės paukštė nutūps ant tavo peties? Ir taip visą gyvenimą. Apskritai teatras – didelis savimeilės išbandymas. Vėl norėsi gauti naują vaidmenį, eiti į sceną, nes tai yra vartai į rojų. Artistai parduoda save: balsą, veidą, jausmus, emocijas. Tai, ką jiems skauda. Bet drauge tai ir savęs atnašavimas kūrybos vardan.

– Puolėme prie dabartinių jūsų užrašų. O ankstesnieji dienoraščiai?

– Sudeginau. Noriu būti kaip Gogolis. Gal kas nors padebesiuose atras.

– Tai buvo nevilties akimirka? Kai sužinojote diagnozę?

– Tiesiog švarinau namus. Ten buvo daug asmeniškumų. Nebūtinai visiems juos reikėtų žinoti. Kai kas – tik pamąstymai virtuvėje kepant blynus. Aš ir eilėraščius sudeginau… O, tiesa! Mane teatras išrinko į Meno tarybą. Režisierius Gintaras Varnas pasiūlė, kolektyvas išrinko. Džiaugiuosi, nes, matyt, laiko mane sąžiningu, principingu žmogumi.

Mūsų teatras vis dar negali atsigauti po Roberto Vaidoto mirties. Mano operacijos išvakarėse jis paskambino man ir padrąsino: „Kai jus migdys, žinokite, kad aš laikau jūsų ranką… Viskas bus gerai, patikėkite”.

– Kaip su tokiais šauniais kolegomis šventėte šešiasdešimtmetį?

– Jis nufilmuotas. Pasirinkau spektaklį „Japonijos naktys”, paskyriau mamos atminimui… Bet jūs man išgersite visą kraują! Man 179 metai ir kažkodėl privalau prisiminti: aštuoniasdešimt, devyniasdešimt, šimtas. Viskas, gana!

– Jūsų gimtojo Tučių kaimo žmonės jau pasveikino jus jubiliejaus proga. Ar ten nuvažiuojate?

– Buvau ir esu kviečiama ir į Tučius, ir į Telšius, bet aš arba sergu, arba dirbu. Išvažiavau iš gimtinės būdama ketverių, o vėl nuvažiavau ten palyginti neseniai. Tyčia nevažiavau, ji man atrodė tarsi kitos planetos gabalėlis: prisiliesi – ir subyrės. Mes su broliu nepuolėme atsiimti žemės, pastatų. Supratome, kad neteisingai elgtumėmės ten gyvenančių žmonių atžvilgiu. Prisimenu, kur buvo mūsų pieninė, arklidės, karvidės. Turėjome elektrą. Labai gerai atsimenu pievas ir jų augalus. Apstulbau šiemet Palangoje, savo kieme, išvydusi ilgai niekur nematytas vaikystės gėles. Prisiskyniau, nusivežiau į Kauną.

– Ar Kaunas tapo jūsų miestu?

– Man labai skauda širdį, kad beveik visą gyvenimą pragyvenau mieste, kurio nejaučiu. Kurio nejaučiu taip, kaip, tarkim, Klaipėdą.

– Turite mėgstamų vietų Kaune?

– Kapus, kur guli mamytė ir tėvelis. Pasirodo, žmogus gali kankintis ne tik todėl, kad jo nemyli, bet ir dėl to, kad jis nemyli – tai daug skaudesnis, labai keistas jausmas.

– Prieš mūsų akis – švirkštai. Jie irgi sako: viskas, gana interviu!

– Netrukus leisiuosi vaistus.

– Matote, kaip praverčia medikės įgūdžiai?

– Kokie čia įgūdžiai… Aš visą gyvenimą buvau ligų maišas. Džiova, kitokie negalavimai, insultas. Dabar štai vėžys… Aš einu tarsi per lūžtantį ledą. Tai ir yra žmogaus gyvenimas – ėjimas per lūžtantį ledą. Kas per lėtai eina, prasmenga, nes nuo kojų šilumos ledas tirpsta. Reikia šiek tiek greičiau eiti. Pajusti, kada jis skyla. Reikia šiek tiek greičiau bėgti, visada būti pasiruošus nelaimėms, netikėtumams, mokėti greitai spręsti problemas. Negalima sustoti. Ir negalima leisti, kad tavęs gailėtųsi. Niekada! Čia dar viena mintis: kai tampa jauku, šilta, nejauti, kaip pradedi grimzti. Ramus, sotus gyvenimas gramzdina. Reikia visada būti truputį alkanam ir skubėti. O įdomumo ieškoti savyje – kad tau būtų įdomu su kitais ir kitiems su tavimi.

Autobiografija

Gimiau Žemaitijoje, Telšių rajone, Tučių dvare. Žydėjo sodas, ir tais metais buvo didžiulis obuolių derlius. Mano mylimas brolelis jau penkerius metus lakstė po pievas vienatvėje laukdamas manęs. Man leido išvysti šį pasaulį mano nuostabūs, gražūs, mylintys tėvai: Stanislava Mikuckaitė-Balandienė, užaugusi Daubiškių dvare, bajoraitė, ir Antanas Balandis.

Karas. Palikom tėviškę, pasislėpėm Telšiuose. Ten pirmą kartą išėjau į sceną. Tai buvo Žemaičių dramos teatro spektaklis „Atžalynas”, kurį režisavo Romualdas Juknevičius. Tai buvo kelio pradžia. Toliau – Klaipėda. Kai buvau šešerių, Klaipėdos dramos teatre vaidinau spektaklyje „Pelenė”. Du vaidmenis! Nykštuką ir Pažą. Paskui savo kieme terorizavau vaikus. Parašiau pjesę ir visi turėjo vaidinti. Žodžiu, kiemo teatras neabejotinai prasidėjo nuo manęs. Toliau vidurinė mokykla, aukštesnioji medicinos mokykla, instrumentatorės darbas ligoninės chirurginiame skyriuje, operacinėje. Tuo pačiu laiku, 1957 metais, buvau priimta į Klaipėdos dramos teatrą bendradarbe. Debiutavau Aldonos Liobytės „Meškos trobelėje” pagrindiniu Podukros vaidmeniu. Tai buvo pasaka: scenoje ir manyje. 1958 metais, Kultūros ministerijos įsakymu, pakviesta režisieriaus Henriko Vancevičiaus, pradėjau dirbti Kauno muzikiniame dramos teatre. Toliau – kinas, televizija, teatras, kur dirbu iki šiol. Visas gyvenimas praėjo kaip viena diena, kaip svajonė. Pasisukau už kampo – ir sena. Buvau ir esu laiminga, kai stoviu scenoje ir jaučiu spengiančią tylą, daugybę akių ir tokią keistą kaitrą iš anapus rampos. Kraujas stingsta, šiurpsta kūnas ir atrodo, kad skęsti. Ieškai išsigelbėjimo, to šiaudelio, kuris vadinamas iliuzija, o kai pasineri į ieškojimų ir atradimų džiaugsmą, kūnas pasidaro lengvas, mintys šviežios ir aštrios. Ta vilnijanti kaitra nebegąsdina.