Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta iš Linco Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus atvežta pasaulinės reikšmės dailininko Alfredo Kubino piešinių ir grafikos paroda. Jos tema „Alfredas Kubinas – kita realybės pusė”.
Kolekcija Lietuvoje rodoma pirmą kartą. Tai kartu yra ir programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” projektas, nusakantis bendradarbiavimo su kita tų pačių metų Europos kultūros sostine Lincu rezultatą.
Šios parodos labai laukė ir jai rengėsi Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai. Turėtų ji sudominti taip pat ir visuomenę. Juk austrų nacionaline vertybe laikomo menininko kūryba negali dažnai būti išvežama iš šalies, net ir užtikrinus visas saugumo garantijas. Pavadinimas „Kita realybės pusė” bando nusakyti šio menininko kūrybos esmę. Bet, pažvelgus į piešinius, atliktus tušu, kartais švelniai paspalvintus akvarele, imi manyti, kad jam buvo atvira visa fantazijos ir anapusybės gelmė, realybė – už, po, greta ir virš.
Kalnai ir vaizdinių lavinos
Nežinia, kas stipriausiai veikė besiformuojančią asmenybę berniuko, 1877 metais gimusio Šiaurės Bohemijoje: nuostabi Zalcburgo apylinkių gamta, kalnai, girdėtos pasakos ir legendos, anksti mirusios mamos, vėliau ir pamotės netektys ar, persikėlus į Celį, įsiėdantis mokyklos rūstumas. Vėliau jis sakęs, jog šiame aukštikalnių kaimelyje patyrė svarbiausius vaikystės įvykius. Mokykla „pasirūpino”, kad vaikystė nebūtų pernelyg graži. Mokėsi amatų mokykloje, vėliau fotografijos. Su tokiu sielos krūviu atėjo į savo devynioliktuosius metus, kai panoro prie motinos kapo nusižudyti. „Buvau nervingas, siaubingai jautrus”, – rašė apie save. Nepavykus žiauriam bandymui, įstojo į kariuomenę savanoriu. Sveikatai sušlubavus buvo atleistas. Tada išvyksta į Miuncheną, vildamasis mokytis dailės. Apie savo gabumą piešti jis žinojo, bet nemanė, jog tai galėtų tapti profesija. Studijavo priešokiais. Didesnę trauką juto jau kitų sukurtam menui. Ypač paveikia jį Maxo Klingerio graviūrų ciklas. Tai buvusi „juodų ir baltų vaizdų reginių lavina”. Jis pats neria į savo ankstyvuosius fantastiškus pasaulius, atsirandančius jo paveiksluose.
Vienas iš „Mėlynųjų riterių”
Amžiaus pradžia. Berlynas. Kažkas jau dedasi pasaulyje. Paryžiuje sujudinantis nuomones menas, garsų siausmas muzikoje. 1902 m. Cassirerio galerija Berlyne apsiima surengti A.Kubino parodą. Tada jau buvo pasveikintas, kaip naujas menininkas, pastebėtas ir spaudos. Toliau jau rengiamos kitos parodos, leidžiami jo piešinių aplankai. Smūgis – miršta jo sužadėtinė. Po metų veda Hedwigą Griundler. Jau veriasi pasaulį siurbiančio ekspresyvaus menininko akys. Bet keistuoliu, ekscentriku jis bus vadinamas vėliau. O tada, amžiaus aušroje Alfredas, dar jaunas dailininkas, labai susižavi Peteriu Breugheliu, vėliau susipažįsta su Pauliu Klee, Vasilijum Kandinskiu, bendradarbiauja su Lyoneliu Feiningeriu. Su bičiuliais įkuria susivienijimą „Mėlynasis riteris”. Gauna užsakymų iliustracijoms, piešia, bando tapyti. Su šeima apsigyvena kalnuose Cvikledte. Per kažkurią kūrybinę krizę per du mėnesius ima ir parašo romaną „Kita pusė” („Die andere Seite”), sukuria jam iliustracijas.
Pažvelgus į Vilniuje eksponuotus ano laikotarpio piešinius, į akis krinta polinkis į mistiką, niauroka fantazija. Tai byloja ir jo paveikslų pavadinimai ” Vampyras”, „Valpurgijos”, „Sultonas”, „Burtininkas”, „Girių šmėkla” ir pan. Piešinys suvaldytas, aštri, kietoka, labai tiksli linija, puikūs kompoziciniai sprendimai, sukurta nuotaika.
Darbas ir pripažinimas
Pirmasis pasaulinis karas išblaško po įvairius kraštus „Mėlynojo riterio” bičiulius. Silpna sveikata dailininką apdraudžia nuo karo, bet ne nuo minčių ir įspūdžių. Po iprito dujų atakų per daug apakusių, kitaip suluošintų žmonių užplūdo Europą. A.Kubinas tada gilinosi į I.Kanto ir F.Nietzsche’s filosofiją. Ar ji galėjo būti uždanga nuo pokario negandų, plėšikavimų, žmonos ligos? Atvangą trumpam randa keliaudamas su bičiuliu po Bavarijos miškus. Iki pat senatvės A.Kubinas vis mėgdavo sugrįžti į tas vietas. Atslenka ir pripažinimo banga. 1930-aisiais Berlyne jis išrenkamas tikruoju Prūsijos menų akademijos nariu. Kaimynystėje jau auga nacionalsocialistų banga, netrukus iškėlusi Hitlerį. Reicho požiūris į A.Kubiną buvo prieštaringas, tad 1937 metais prijungus Austriją prie Vokietijos, jį gelbėjo šlovė savojoje šalyje, garbės profesoriaus vardas. Jo parodos tebevyksta. Tačiau karo metais A.Kubinas kūrė mažai. Laisvės metų sulaukia kalnuose Cvikledte. Netrukus palaidoja žmoną. 74 metų jis pagerbiamas Austrijos valstybiniu apdovanojimu. Aštuoniasdešimtmečio proga jam įteikiamas Austrijos nuopelnų kryžius. A.Kubinas surašo testamentą ir savo kūrybą paskiria Aukštutinės Austrijos žemei. 1959 metais didis dailininkas miršta, o jo name vėliau įrengiamas memorialinis muziejus.
Auganti palikimo vertė
Išliko apie dvidešimt tūkstančių A.Kubino piešinių, gausi korespondencija. Kylant susidomėjimo bangai, atsiranda ir falsifikatų. Tyrinėtojai iki šiol nepajėgia visiškai perprasti paslaptingos, prieštaravimų kupinos asmenybės. Jo metaforų šifravimas tebekelia diskusijas. Pasakiškos vizijos, erotiškumo vaizdai, žiaurumas su paslėptu humoru, ironija prieštaravo gyvento laiko realybei. Socialinio gyvenimo štrichus jis perteikdavo supynęs su fantastiniais vaizdiniais. A.Kubinas apie save sakė esąs „blausiosios nežinomybės organizatorius”. Jis mėgo remtis kitų paveikslais, neneigė jo kūryboje esant Francisco Goyos, Edvardo Muncho, Hieronymo Boscho įtakos. Dailininkas sugebėjo pasiekti tokį abstrakcijos lygį, kokio tuomet aplink dar nebuvo. Vėlesniuose jo piešiniuose dailėtyrininkai mato daugiau ekspresionizmo bruožų. Parodos proga į Vilnių atvykęs Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus direktorius dr. Peteris Assmanas sakė, kad pasiteisino jų rūpestis išvežti tokį paveldą, nes paroda puikiai išeksponuota (kuratorė dailėtyrininkė Ilona Mažeikienė). Numatyta A.Kubino kūrinius vėliau dar eksponuoti Paryžiuje ir Niujorke. Nepaprastoji ir įgaliotoji Austrijos ambasadorė Lietuvoje Andrea Wicke šią parodą pavadino puikiu startu kultūros projektų, į kuriuos įsitraukia abi būsimos Europos kultūros sostinės – Vilnius ir Lincas. O Vilniuje lankytojai galės beveik skaityti piešinius, ypač ciklus. Tokius kaip Štilcelio – kalnų kauko šiurpių nuotykių pynę. Arba ciklą „Ali – totorių žirgas”. O piešinyje „Dūmai” (1944 m.) aiškiai matyti, kaip, ugniagesiams tramdant gaisrą, į padanges iš liepsnos išsprūsta sparnuota ugnies siela. Visa tai žmonijai padovanojo austrų menininkas A.Kubinas, kuris galbūt neregimai atlydėjo savo parodą į Vilnių.