Ar taps jiems Lietuva tikraisiais namais?

Lietuva jau dešimt metų priima prieglobsčio prašančius pabėgėlius iš kitų šalių, kuriose jiems gresia pavojus. Per šį dešimtmetį pabėgėlių skaičius nuolat mažėja (iš pradžių Pabradės užsieniečių registracijos centre yra gyvenę ir apie tūkstantį žmonių, o dabar tik apie šimtą). Tai galbūt galima sieti ir su ramesne situacija pasaulyje – mažiau karštų konfliktinių taškų. Didžiausią dalį tarp prieglobsčio prašytojų dabar sudaro čečėnai. Jų šalyje vis dar neramu.

Kai Pabradėje 1997 metais už Europos Sąjungos pinigus buvo pastatytas užsieniečių registracijos centras ir Lietuvoje įsigaliojo 1951 metų Ženevos Konvencija dėl pabėgėlių statuso, per šį dešimtmetį Lietuvos prieglobsčio yra prašęsi 1700 asmenų. Iš jų 105 užsieniečiams buvo suteiktas pabėgėlio statusas dėl individualaus persekiojimo jų gimtojoje šalyje, o 400 (didžiausią dalį sudaro čečėnų tautybės žmonės) asmenų išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje dėl jų šalyse vykstančių karinių konfliktų ar žmogaus teisių pažeidimų. Pagal tarptautinius susitarimus, į tą šalį, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, žmonių išsiųsti atgal negalima tol, kol nepasikeičia situacija jų tėvynėje.

Tad net ir gavus laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, čečėnų gyvenimas nepavydėtinas, jie kasmet turi prašyti pratęsti leidimą. Žmonės čia bando kabintis į gyvenimą, susiranda darbą, mokosi lietuvių kalbos, čia gimsta, auga jų vaikai, bet juos nuolat slegia laikinumo jausmas. Kas bus, jei kada nors bus nuspręsta, kad jų šalyje jau ramu. Tada grėstų deportavimas. Kai kuriose Europos šalyje, pavyzdžiui, Belgijoje ar Prancūzijoje, čečėnams daug lengviau gauti pabėgėlio statusą, suteikiantį teisę į nuolatinį gyvenimą tose šalyse. Lietuvoje pastaraisiais metais pabėgėlio statusas nebuvo suteiktas niekam.

Pirmasis pabėgėlis – Mozė

Kaip pasakojo Pabradės užsieniečių registracijos centro viršininkas pulkininkas leitenantas Robertas Petraitis, iš pradžių, kai šis centras buvo statomas, Pabradės gyventojai ir protestavo, ir piketavo baimindamiesi užsieniečių, – juk Lietuva visą sovietmetį nei pabėgėlių, nei užsieniečių, galima sakyti, nematė.

„Tas nepakantumas buvo iš baimės, iš nežinojimo, iš kitataučių nepažinimo, – pasakojo R.Petraitis. – Vis dėlto, kai pamatė ir įsitikino, kad užsieniečiai – tokie patys žmonės, kad suklestėjo vietiniai kioskeliai, kavinės, požiūris į pabėgėlius pasikeitė.”

Užsieniečių registracijos centro viršininkas priminė, kad migraciniai procesai pasaulyje vyksta seniai, – Mozė, laikomas pirmuoju pabėgėliu, dar prieš Kristų su persekiojamais savo tautiečiais žydais pabėgo iš Egipto.

Pasak R.Petraičio, pirmaisiais metais centre daugiausia būdavo pabėgėlių iš Pietryčių Azijos – Pakistano, Indijos, Vietnamo, Šri Lankos. Dabar daugumą sudaro čečėnai, ukrainiečiai, moldavai. Paklaustas, ar tarp pačių pabėgėlių nekyla nesutarimų, sakė, jog centro darbuotojai, prieš apgyvendindami, visada pagalvoja, pavyzdžiui, ar gerai kartu įkurdinti Indijos ir Pakistano piliečius.

„Jų šalys konfliktuoja, tad akivaizdu, kad nesutars ir piliečiai. Jei jų būna vienas kitas, tai dar ramu, bet jei daugiau, – konfliktų neišvengsi, – pasakojo R.Petraitis. – Apie čečėnus galiu pasakyti, kad tai labai malonūs žmonės, ypač vyresnio amžiaus. Pamenu, prieš penkerius metus, kai jie tik pradėjo pas mus atvykti, mūsų centro darbuotojai dažnai vaisių jiems iš namų atnešdavo, o čečėnai ir žolę centre pasisiūlydavo nupjauti ar šiaip kokį darbą nudirbti. Dabartinis čečėnų jaunimas gerokai skiriasi. Po karo, nebaigę mokyklų, beraščiai, didelių pretenzijų, be pagarbos net savo krašto vyresniesiems – kas nebūdinga šiai tautai. Štai ką padaro karas.”

Pasak R.Petraičio, jų situacija nepavydėtina. Ne iš gero gyvenimo žmonės atsidūrė toli nuo namų, nelengva kabintis į gyvenimą praradus artimuosius, savą aplinką, savas tradicijas. Tad kiek Lietuva sugebės jiems padėti integruotis, nuo to visiems bus geriau.

Integracija

Kol imigrantų prašymus apsigyventi Lietuvoje nagrinėja Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, prieglobsčio prašytojai gali gyventi centre, kur jiems sudaromos normalios sąlygos. Čia jie tris kartus per dieną maitinami (vaikai – keturis kartus), kas dešimt dienų keičiama patalynė, jų paslaugoms – medicinos punktas, vyksta lietuvių kalbos pamokos, kurias daugelis noriai lanko. Gavę laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, pabėgėliai perkeliami gyventi į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, – čia jiems padedama persikvalifikuoti, mokoma reikalingų specialybių, padedama susirasti darbą, sudaromos sąlygos toliau mokytis lietuvių kalbos. „Lietuvoje nuo seno gerai sugyveno totoriai, karaimai, žydai. Mes turime stengtis integruoti pabėgėlius į Lietuvos gyvenimą. Jei jų neįtrauksim į savo visuomenę, bus blogai. Pažiūrėkit, kas Paryžiuje darosi – valdžia mokėjo imigrantams dideles pašalpas, kad tik šie nedirbtų. Jie užsidarė savo bendruomenėje, nesiintegravo, o tokia uždara bendruomenė tapo agresyvi”, – sakė R.Petraitis. Daug geriau, kai jiems suteikiama teisė dirbti.

Netiesa, kad Lietuva daugeliui pabėgėlių yra tik tarpinė stotelė į Vakarus. Daugelis čečėnų, gavę laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, bando čia kurti savo gyvenimą, mokosi lietuvių kalbos, įsidarbina.

Pabradėje pas savo pažįstamus į svečius iš sostinės atvykusi 52 metų čečėnė Aimani Jusupova pasakojo: „Prieš dvejus metus su dviem dukromis ir sūnumi atvykome iš Čečėnijos, Budurmeso miesto. Pavojinga ten buvo gyventi, sprogimai nesiliovė. Pabradėje gyvenom 3,5 mėnesio, kol gavom laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Tada buvom perkelti į Ruklą, paskui metus gyvenom Alytuje (integracijos bute). Kai baigėsi integracijos procesas, persikėlėme į Vilnių, nuomojamės butą, jau penktą mėnesį dirbu, – viename restorane plaunu indus, dukra viename prekybos centre kasininke dirba. Normaliai dabar gyvename.”

Kita jaunų čečėnų šeima, turinti devynių mėnesių dukrelę, jau vienuoliktą mėnesį gyvena Pabradėje, tačiau kol kas negauna net laikino leidimo. „Juk jeigu nebūtų buvę problemų, tai mes nebūtume čia važiavę. Žmona laukėsi kūdikio, norėjosi ramiai gyventi, kol neramumai baigsis, – pasakojo vyras. – Dauguma čečėnų laikiną leidimą gyventi Lietuvoje gauna. Man sunkiau, nes esu registruotas Ingušijoje. Esu čečėnas, o registracija nieko nekeičia, tarp Čečėnijos ir Ingušijos sienos nėra, Ingušijoje situacija tokia pati kaip ir Čečėnijoje. Kai skambinu į namus, pasakoja, kad kasdien žudomi žmonės. Negi man reikia pateikti kokią nors pažymą, kad esu tikras čečėnas? Nežinau. Dar reikia keturis mėnesius laukti. Tikiuosi, kad gausim. Jei ne, nežinau, ką reikės daryti. Kreiptis į kitos Europos šalies ambasadą?”

Lietuviškai kalbantys nelegalai

Pabradėje, šalia užsieniečių registracijos centro stovi kitas spygliuota tvora aptvertas pastatas. Jame gyvena nelegalūs imigrantai, daugiausia – buvusios Sovietų Sąjungos šalių piliečiai, keli marokiečiai. Tarp jų – net ir lietuviškai kalbantys asmenys. Kaip paaiškino nelegalių imigrantų apsaugos skyriaus viršininkas

Rimantas Budrys, už saugomos tvoros jie atsidūrė iš apsileidimo.

„Daugelis ir lietuviškai kalba, ir lietuviškas pavardes turi, tačiau laiku nesusitvarkė dokumentų, išvyko laikinai pagyventi į Rusiją ar Baltarusiją, paskui vėl sugalvojo grįžti į Lietuvą. Pasų neturi – nelegalūs imigrantai, – pasakojo R.Budrys. – Dabar jie sėdi čia uždaryti, o mes tvarkome jų dokumentus. Ne paslaptis, kad maždaug 90 proc. nelegalų – turintys kriminalinę praeitį.”

Išsiųsti atgal – brangu

Pasak R.Petraičio, per pastaruosius metus politinio prieglobsčio statuso Lietuva niekam nesuteikė, nes trūksta įrodymų, kad tėvynėje jie persekiojami ar iš jų tyčiojamasi dėl rasės, religijos ar orientacijos. Dažnai paaiškėja, kad pabėgėliai meluoja. „Pavyzdžiui, vienas Pakistano opozicinės partijos narys aiškino, kad grįžti į Pakistaną negali, nes jis ir jo partija yra persekiojami. Po tokių istorijų internete matai, kad tos partijos vadovas šnekasi su prezidentu”, – pasakojo R.Petraitis.

Nauja pabėgėlių banga buvo plūstelėjusi iš Afrikos, ko anksčiau nebuvo. „Būrys afrikiečių atvyko į vienas tarptautines laisvųjų imtynių varžybas ir pasiprašė prieglobsčio. Pasirodo, ten nebuvo nė vieno imtynininko, jau iškart vyko žinodami, kad bandys negrįžti, – pasakojo R.Petraitis. – Turim rūpesčių norėdami nelegalius imigrantus išsiųsti atgal. Valstybė dar neskyrė tam lėšų, nors turėtų. Be to, tai brangiai kainuoja. Išsiuntimas vyksta per Amsterdamą. Lydėti turi du mūsų darbuotojai. Jei jiems grįžti iškart reiso nėra, dar reikia mokėti ir už viešbutį.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.