„Būtent dėl to, kad aš tris mėnesius pasėdėjau „telike”, nutiko taip, jog šiandien gyvenu Vilniuje ir darau tai, kas man patinka”, – sako Rolandas Masiulis, buvęs Klaipėdos radijo laidų vedėjas bei prieš dvejus metus rodyto LNK realybės šou „Baras-2” dalyvis.
Su Rolandu Vilniuje susitariame susitikti jo mėgstamoje vietoje – pramogų centro „Forum Palace” lauko „Terrazzoje”. Buvęs „barmenas” užsisako du buteliukus šaltos arbatos.
„Turiu vartoti daug skysčių. Šiuo metu laikausi griežtos dietos, – liūdnokai paaiškina. – Niekaip tas svoris nekrenta. Matyt, reikės ryžtis skrandžio sumažinimo operacijai. Galbūt tada ir svoris lengvai nukristų. Būčiau ne tik jaunas ir gražus, bet ir lieknas.”
Praėjo jau beveik treji metai po realybės šou „Baras-2”. Prisimenu, jog prieš eidamas į jį, tikėjaisi ne tik save parodyti, svorio numesti, bet ir įsimylėti. Kiek matau, svoris liko toks pat. O širdis galbūt jau nebe laisva?
„Bare” svorio ne tik kad nenumečiau, bet ir priaugau. O dėl tos širdies… Tai kad tos moterys – permainingos kaip orai. Debesuota su pragiedruliais, – šypsosi. – Tai jos yra. Tai jų nėra.
Gyvendamas Klaipėdoje ketverius metus dirbai radijo stotyje. Vedei laidas. Minėjai, kad šis darbas tau labai patiko. Nebandei Vilniuje ieškoti darbo radijuje?
Aišku. Tačiau pasiūlyti atlyginimai buvo pernelyg menki. Tiesa, buvau nutaręs įgyvendinti savo svajones ir dirbti radijo stotyje „M-1”. Kalbėjausi su Hubertu Grušniu prieš pat jo mirtį.
Deja, po jo žūties visi planai žlugo. Gaila, labai norėjau ten dirbti. Man labai svarbu, kad, dirbdamas darbą, turėčiau vertintoją – žiūrovą, klausytoją. Nesu iš tų, kuriems įdomu tik tai, ar patvirtino jo išsiųstą raštą, – šypsosi. – Jei dabar gaučiau pasiūlymą dirbti radijuje ar televizijoje – labai rimtai svarstyčiau.
Ar eidamas į realybės šou tikėjaisi karjeros televizijoje?
Tikrai nesitikėjau tapti TV žvaigžde. Nesitikėjau ir darbo eteryje. Nors ėjau, be abejo, savanaudiškais tikslais. Norėjau, kad kažkas mane pastebėtų, sužinotų, kad aš toks esu, ir kur nors pakviestų. Ir nesvarbu kur. Man tai buvo iššūkis, kurį priėmiau ir kurio rezultatais džiaugiuosi. Susiradau ne tik darbą, bet ir draugų.
Iki realybės šou su Skaiva Jasevičiūte, dabartine „Nacionalinės muzikos lygos” vedėja, buvote draugai. O šiandien bendraujate?
Taip, draugai buvome ir likome. Labai ilgai Vilniuje gyvenome tame pat name: aš – ketvirtame, Skaiva – šeštame aukšte. Vakarodavome kalbėdamiesi apie darbą, gyvenimą, – šypsosi. – Tik neseniai išsikrausčiau.
Pažintis su tavimi Skaivai buvo lemtinga. Tu jai pasiūlei dirbti radijo stotyje. Būtent tada ji apsisprendė tapti žurnaliste. Galop tapo tikra TV žvaigžde.
Taip, aš jai buvau kelrodė žvaigždė, – šypsosi. – O jei rimtai – džiaugiuosi, kad jai pasisekė, ir džiaugiuosi, kad turiu tokią draugę.
Jau beveik trejus metus gyveni Vilniuje.
Gyventi ir dirbti sostinėje buvo sena mano svajonė. Tačiau pasiūlymą atvykti čia aš gavau labai netikėtai. Kai grįžau po „Baro” į Klaipėdą ir jau buvau pradėjęs kratytis smalsuolių žvilgnių, man pasiūlė dirbti vadybininku restorane Juodkrantėje. Vėliau tapau „Forum Palace” personalo vadybininku. Dabar esu vienos renginių organizavimo kompanijos projektų vadovas – su šiuo kolektyvu susibendravau per darbą ir susidraugavau, o vėliau buvau pakviestas ir dirbti. Rengiame ir privačias šventes, ir koncertus. Štai paskutinis mūsų organizuotas buvo Ozzy Osbourne koncertas, vykęs „Siemens” arenoje.
Dirbdamas projektų vadovu gali labiau save išreikšti?
Taip. Aš matau, kaip mano galvoje sužibusi idėja, o po to – parašytas projektas virsta gražia švente. Tada galiu pats sau pasiploti, – šypsosi. – Jaučiuosi puikiai. Stabiliai. Ir emociškai, ir finansiškai.
Jautiesi „pasikėlęs”?
Kai turėsiu savo įmonę, tada ir pasikelsiu, – šypsosi. – Bet kol kas mano planai paprastesni. Štai va rūpinuosi, kaip įsirengti butą. Nusipirkau – dviejų kambarių, pačiame Vilniaus pakrašty. Rugsėjo mėnesį turėčiau ten apsigyventi.
Jame ruošiesi vienas gyventi?
Vienas. Be šunų ir be katinų, – šypsosi. – Aš neturiu tokių siekių būtinai ieškoti moters, žmonos ir turėti daug vaikų. Na, bet būna gyvenime etapų, kai atsiranda viena kita moteris. Tai būna visai neblogai. O kai jų nebelieka – irgi būna visai gerai.
Kalbi pakankamai užtikrintai. Negi neišgyveni dėl išsiskyrimų?
Neišgyvenu, nes dar neatradau tos vienintelės. Nėra dėl ko rauti savo gražių garbanotų plaukų, – šypsosi. – Aš sakau, kad apie vaikus reikia pradėti galvoti sulaukus 33 metų. Tai va – aš turiu dar aštuonerius metus.
Kaip jauteisi vos tik atvažiavęs į Vilnių?
Žinojau tik dvi gatves, – Savanorių ir Geležinio vilko, ir kaip nuvažiuoti iki „Akropolio”. Viskas, – juokiasi. – Be to, žmonės sostinėje man pasirodė kitokie nei Klaipėdoje. Jie uždaresni, individualistai. Supratau, jog palaikymo iš niekur negausiu. Turėsiu viską pasidaryti pats, prasibrauti, jei reikia – pats save paguosti ir, vakare paverkus, ryte žygiuoti pirmyn. Teko kristi veidu į samanas – ir vėl atsitiesti, – šypsosi.
Į Klaipėdą dar grįžti? Juk čia liko tavo tėvai?
Ne, tėvai pardavė butą, nusipirko sodybą Skuodo rajone ir dabar gyvena kaime. Taigi grįžtu ten. Į Klaipėdą retai kada atvažiuoju. Nors mano didžiausias planas, kai būsiu pensininkas, gyventi Klaipėdoje. Manau, jis bus įgyvendintas. Manyje gyvas ilgesys Klaipėdos atmosferai. Čia gyvenantiems žmonėms. Jūrai…