Varanasis, dar vadinamas Benaresu, Banaresu arba Kashi, yra seniausias gyvas pasaulio miestas. Tikslių duomenų apie jo įsikūrimą nėra. Pasak mitų ir legendų, Varanasį prieš tris (pasak kai kurių šaltinių, – prieš penkis) tūkstančius metų įkūrė ir globoja pats dievas kūrėjas-griovėjas Šiva.
Šventame mieste – ne tik šventieji
Todėl Varanasis (Kaši) yra šventas miestas. Vienas iš septynių šventų Indijos miestų (Kanči, Ajodija, Matura, Avantika, Kaši, Dvaraka, Puruša). Kiekvienas šių miestų atitinka vis kitą žmogaus kūno čakrą.
Varanasis reprezentuoja Adžnia (trečiosios akies) čakrą ir vadinamas mokinių miestu. Todėl čia plūsta piligrimai iš visos šalies. Ir niekur daugiau Indijoje mieste neteko matyti tiek daug šventikų, kaip Gango pakrantėje Varanasyje, ant šventųjų laiptų – ghatų.
Tie šventikai labai skirtingi. Vieni vadina save guru, kiti – sadhu, treti – brahmanais. Nesuprasi, kas yra kas. Kai kurie jų atrodo tvarkingai, švariai apsirengę ir sočiai užvalgę. Aplink juos sėdi mokiniai ir mokosi šio bei ano gyvenimo tiesų, sanskrito kalba studijuoja indišką šventraštį – vedas, poeziją, astrologiją, ajurvedos mediciną, jogą, mokosi ritualų.
Kas dvi dešimtis metrų galima stebėti medituojančius jogus. Jie – nenusakomo amžiaus, pusnuogį kūną ir veidą išsitepę kažkuo pelenų spalvos, ilgi plaukai suvelti į dredus, pasišiaušusi barzda. Apsistatę dievų ir šventųjų paveikslėliais ir statulėlėmis, apsikrovę šventaisiais raštais, jie sėdi lotoso poza, paskendę meditacijoje.
Kiti panašūs į valkatas, susisupę į oranžinio audeklo sijonus, vaikštinėja pakrante: kartais paprašo išmaldos arba pasiūlo sudaryti asmeninį horoskopą, arba hašišo…
Pastarojo tipo „šventikus” paprastai apstoja vakariečiai, gyvenantys, o tiksliau – valkataujantys Indijoje pusmetį, metus ir ilgiau… Neva studijuojantys jogą ir vedas, o dažniausiai tik rūkantys su savo mokytojais…
Tradicijos keičiasi
Išsilavinę indai, kurie labai skiriasi nuo bendros Indijos gyventojų masės, kiekvieną baltąjį prilyginančios aukso veršiui, skeptiškai vertina europiečių bei amerikiečių pastangas praktikuoti jogą, išpažinti hinduizmą ar budizmą, pažinti astrologijos paslaptis.
„Jūs žiūrite į jogą kaip į sportą, tikite, jog vaistus gali pakeisti stebuklingi ajurvedos preparatai, įsivaizduojate, kad astrologas už jus priims komplikuotos situacijos ar santykių sprendimą… Tačiau gimę ir užaugę monoteistinėje Vakarų kultūroje, jūs negalite suprasti, kad šie elementai neveikia po vieną, taip pat kaip negalite savo protu nei dvasia aprėpti hinduizmo politeizmo.
Taip, mes turime daug dievų, tačiau visi jie yra vieno dieviškumo įsikūnijimai, atsakingi už skirtingus dalykus. Dievas yra vienas skirtingais pavidalais. Vienis ir visuma.
Kas iš to, kad jūs laisvalaikiu praktikuojate jogą ir meditaciją, jeigu valgote mėsą, klausotės destruktyvios muzikos ar mėgaujatės žudynėmis, žiūrėdami filmus per televiziją?..” – samprotavo vienas indas jaunuolis, baigęs verslo vadybos studijas Kopenhagoje ir sėkmingai plėtojantis tarptautinį odos dirbinių prekybos verslą.
Garbaus amžiaus indas, gyvenantis ir dirbantis taksistu Anglijoje, į mūsų pokalbį oro uoste įsitraukė senoliams būdinga skeptiška gaida: „Dabar jaunimas Indijoje jau ne toks. Vis daugiau indų atsisako tradicijų, žavisi Vakarų civilizacija, kuri tarsi užkratas veržiasi į mūsų šalį iš Didžiosios Britanijos per televiziją. Vis daugiau indų pradeda valgyti vištieną ir kiaušinius”, – apgailestavo senolis.
Indiška televizija iš tiesų nustebino. Jie turi tokį MTV alternatyvų kanalą „Indian MTV”. Per jį kiaurą parą sukasi populiariausių tuo metu rodomų filmų vaizdo klipai. Normali klubinė muzika, tik atliekama hindi kalba. Ir vaizdai – šokiai, dainavimo maniera tokia pati kaip MTV, bet vis tiek keista žiūrėti į indes, besistaipančias su mini sijonėliais. Tai kita realybė, neturinti nieko bendra su kasdieniu Indijos gyvenimu ir žmonėmis.
Princesių šalis
Hinduistinėje Indijos dalyje gatvėje pamatyti indę moterį su džinsais galima tik Delyje. Tradicinis ir populiariausias apdaras – saris arba kelnės su tunika ir šaliu, ir, žinoma, daugybė papuošalų. Tiesiog princesių šalis. Mums neįmenama mįslė ir paslaptis buvo, kaip tos princesės išsaugo savo drabužėlius tokius ryškius ir gražius.
Stengiantis išlaikyti bent minimalią švarą – drabužius Indijoje reikia skalbti kasdien. Nuo jų ir nuo plaukų kasvakar bėga juodas vanduo. Tai nuo dulkių ir teršalų, kuriuos išmeta didžiulis transporto srautas. Esu tikra, jog autorikšos (triračiai motociklai su priekaba keleiviams) Indijoje naudoja kurą, kuris civilizuotame Vakarų pasaulyje uždraustas. Labai jau smirda.
Pagal drabužius ir emocinę būseną galima nustatyti ir turistų buvimo Indijoje laiką. Pirmąją savaitę jų drabužiai dar atrodo labai švarūs, švieži, o akys labai plačios – iš nuostabos, nesusivokimo ir nežinios. Po pirmojo mėnesio Indijoje turistai paprastai dėvi nudrengtas jogos kelnes, būna apsikarstę daugybe indiškų aksesuarų ir visiškai ramūs bei laimingi.
Turistams nerekomenduotinas
Varanasis, pasak indų, yra vienas purvinesnių Indijos miestų. Sako, kad tragiškiausia padėtis yra Kalkutoje. Turizmo organizatoriai su nuostaba mūsų teiravosi – ko mes ten iš viso važiuojame, mat reprezentaciniai turistiniai Indijos regionai yra Gojos paplūdimiai šalies pietvakariuose ir Himalajai.
Aš Varanasyje lankiausi antrą kartą. Pirmąjį kartą buvau per trumpai. Šį sykį – pakankamai, bet važiuočiau dar… Na, ir kas, kad nešvaru, kad tai didmiestis su savo triukšmu, minia žmonių, konfliktais tarp musulmonų bei induistų ir teroristinių išpuolių grėsme (2006 m. kovo mėnesį vienoje didžiausių Varanasio šventyklų šalia tarptautinės traukinių stoties buvo susprogdintos keturios bombos. 20 žmonių žuvo, daugybė buvo sužeistų).
Šis miestas ypatingas. Gatvės čia neturi pavadinimų, o namai numerių. Siauromis senamiesčio gatvelėmis, kurios dieną virsta nesibaigiančia triukšminga prekyviete, gali klaidžioti visą dieną, tačiau anksčiau ar vėliau išvysi ypatingą šviesą ir išeisi į Gango pakrantę.
Toji šviesa, sklindanti nuo Gango, mums buvo dar viena didelė paslaptis. Niekaip negalėjome suvokti kodėl, iš kur ji randasi net apsiniaukusią, lietingą dieną. Galbūt tokį efektą sukelia dykuma, plytinti kitoje upės pusėje, į kurią išeina atsiskyrėliai. O gal tai taip švyti milijonų žmonių maldos, susitvenkusios ore.
Man atrodo, jog toji šviesa ir yra tai, kas traukia į šį miestą, kuria paslaptingą transcendentinę jo aurą. Jos apgaubtas gali sėdėti ištisą dieną ant ghatų prie šventosios upės ir stebėti lėtai keliaujančius jos vandenis.